RSS
Facebook
Koks yra
kiekvienos būtybės tikslas? Būti ir būti gerai. Bet kas yra būtybės gėris?
Visa, ką
įbūtina būties Šaltinis (Pradas) siekia būti išbaigtai. Pastaroji sąvoka yra
veiksmažodžio ‚baigti‘ vedinys. Bet ar gi nenykstančio būvio siekianti būtybė siekia
baigties? Ar baigtis ir yra būtybės gėris? Įprasta patirti ir manyti: jei
kažkas būnantis turi pradžią, vadinasi turi ir pabaigą. Ir štai čia lyg ir
susiduriame su prieštaravimu. Juk bet kas, kas būva baidosi baigties.
Jau aptartos
būties tapsmo skirtys leidžia mums šį klausimą išspręsti. Jei kiekviena būtybė
yra apibrėžta (forma) galia būti (potentia), tuomet kiekvienas tapsmas yra
tikslingas. Tapsmo išbaigtumas yra būtybės visavertė išsklaida. Štai ši
išsklaida, arba subujojimas, ir yra būtybės tapsmo tikslas.
Aristotelis šį
būvį vadina ‚įtikslinimu‘ (ἐντελέχεια, entelecheia).
Šiame išsklaidos būvyje būtybė tampa pilnatviška, arba, sakoma išbaigta (perfecta). Vadinasi, būtybės patiriama
pilnatvė ir yra būtybės baigtis. Visgi mūsų patirtis priešgyniauja: juk suvešėjusi gyvastis akivaizdžiai nyksta. O mes
nykties baidomės. Žmogus nuolat
svajoja apie jėgų ‚žydėjimo‘ meto nenykstamumą ir nesibaigiantį sotį. Žmogus iš prigimties turi neišdildomą
viltį - būti sočiai. Nes prigimtis yra įtikslinta būti pilnatviškai žmogiškuoju
būdu. Todėl žmogui sunku netikėti gerovės pažadu: ‚viskas yra ir bus gerai‘.
(Ši įžvalga mums sykiu atskleidžia žmogaus lengvatikystės šaknį.)
Tad, kaip mūsų
patirtis mums iškalbingai byloja, žmogus nuolat save išbaiginėja, t.y. tobulina
pačiais įvairiausias (ir net kvailiausiais, net žmogžudiškais būdais). Kitaip
mūsų jau aptartąja prasme tariant, siekdamas būti žmogus kaupia įvairiopas
gėrybes jam visais galimais būdais. Kaupimas ir tobulėjimas, siekiant
įsivardintos pilnatvės, yra vienas ir tas pats.
0 komentarai