Augustė Žičkytė. Kasdienė Dievo patirtis – objektyvios tikrovės link

Dievas – pati būtis, pats buvimo veiksmas, todėl Jo kuriama tikrovė yra baigtinė bei visa persmelkianti. Gyvename Dievo tikrovėje, idant pažintume save (esame sukurti pagal Dievo paveikslą), Dievo malone taptume tuo, kas esame (mūsų panašumas į Dievą). Ši tikrovė, Dievas reikalingi patirti (ir) intuityviai, peržengiant konkrečius apibrėžimus bei įvardijimus bei taip jungiant minties apie ir esaties skirtį. Pastangų atmesti tokį tiesioginį buvimą pavyzdžiu galėtų tapti noras būti paneigiant kitus ar gyventi pažįstant idėjas, neturinčias jokio pagrindo kasdienėje tikrovėje. Norėdami rasti save, pirmiausia esame raginami atsisakyti skirties tarp to, kas dvasinga ir ne:

 

"Jei nori gyventi dvasinį gyvenimą, privalai savo gyvenimą suvienyti. Arba visas gyvenimas yra dvasinis, arba jis iš viso toks nėra. Joks žmogus negali tarnauti dviems šeimininkams. Tavo gyvenimą formuoja tikslas, dėl kurio gyvveni. Tu esi sukurtas pagal savo troškimų paveikslą." (Thomas Mertonas. Mintys vienumoje, p. 51).

 

Žmogus buvo sukurtas būti kontempliatyviu – matyti ir mylėti daiktus taip, kaip juos myli ir mato Dievas. Todėl kontempliatyvi malda, bendrystė – tai mūsų tikslas. Tikslas, kurį rasti galime čia, kasdienybėje. Būtent todėl, siekdamas susigrąžinti savo šventumą, žmogus raginamas grįžti į simbolinę tikrovę.

 

Atsisakydami savo vidinio ir išorinio aš, aš ir pasaulis, aš ir kitas skirties, savęs esame raginami ieškoti Dievo žvilgsnyje:

 

"Išties Dievas pažįsta save visuose kūriniuose, kurie esti. Jis mato juos, ir būtent todėl jie yra, kad Jis mato juos. Būtent todėl, kad Jis myli juos, jie yra geri. Jo meilė juose yra esminis jų gerumas. Vertė, kurią Jis mato juose, yra jų vertingumas. Visi kūriniai Jį atspindi tiek, kiek Jis juos mato ir myli." (Thomas Mertonas. Naujosios kontempliacijos sėklos, p. 47).

 

Kasdienybėje įsišaknijusi Dievo akivaizdos patirtis ir nuolatinis šventėjimas T. Mertonui – lyg priešingybė tam, ką dažnas nusivylęs krikščionybe vadina dvasiniu gyvenimu:

 

"Labai dažnai inerciją ir pasibjaurėjimą, būdingą daugelio krikščionių vadinamajam „dvasiniam gyvenimui“, galbūt galėtų išgydyti paprasta pagarba konkrečiai kasdienybės tikrovei, gamtai, kūnui, darbui, draugams, aplinkai ir kt. Dirbtinis antgamtiškumas, vaizduojantis, kad „antgamtis“ – tai tarsi kažkokia Platono abstrakčių esmių realybė, visiškai nesusijusi su konkrečiu gamtos pasauliu ir jam priešinga, – anaiptol neugdo tikrojo meditacijos ir maldos gyvenimo. Meditacija yra beprasmė ir netikra, jei ji nėra tvirtai įsišaknijusi gyvenime." (Thomas Mertonas. Kontempliatyvioji malda, p. 44).

 

Idant tikrai ir prasmingai melstumės, turime daryti viską, kad mūsų malda taptų mūsų gyvenimo dalimi, kad kasdieniai įvykiai liudytų mums nuolat besiskleidžiančią Dievo malonę. Kaip tapti jai atviriems? Pirmiausia – maldoje atpažįstant savo tikrąjį aš, autentiškai savyje besiskleidžiantį Kristų. Antra, vaduojantis iš primetamų iliuzijų apie save pačius bei pasaulį, Dievą.

 

Šaltinis: antradiena.wordpress.com