RSS
Facebook
Atskirybės pirmenybė
Ankstesniame straipsnyje aptarėme Sokrato etinio intelektualizmo principą kaip vieną kinikų etikos šaltinių. Šis principas tvirtino, kad dorybei pakanka vien teisingo žinojimo. Panašaus požiūrio laikėsi ir kinikų mokykla. Tiesa, kinikai atmetė dorybės ir turto sąryšį , tačiau pati sokratiškojo etinio in-telektualizmo esmė buvo išlaikyta. Štai pasak Antisteno, „vien tik dorybės užtenka žmogiškajai laimei pasiekti“ , o „pačiai dorybei tereikia sokratiškosios galios“ , tai yra sokratiškojo teisingo žinojimo. Tad būtent „išmintingieji (tai yra, turintys teisingą žinojimą – Aut. past.) yra dorybingi“ , o visos žmogiškosios nelaimės kyla tik iš nežinojimo , nes būtent nežinojimas veda į blogus, nedorus poelgius. „Protas esantis pati tvirčiausia tvirtovė“ – būtent šioje tvirtovėje išugdoma dorybė, kurios niekas negali atimti. Taigi čia gana tiksliai sekama Sokratu, teigiant, jog dorybė nėra įgimta ar paveldima – jos tegalime išmokti, įgydami teisingą žinojimą.
O kaip šis žinojimas pasiekiamas? Čia Sokrato ir kinikų atsakymai išsiskiria. Sokratas šiuo atveju siekė nuo konkrečių pavyzdžių galų gale prieiti prie gėrio, blogio, dorybių, ydų sąvokų, mat jis laikė sąvokų objektus – tai, ką jos žymi – pastoviais ir nekintančiais. Taigi dorybės mokyme Sokratas orientavosi į bendrybės sritį. Gi kinikai atsisakė sąvokinio – indukcinio dorybės išmokimo būdo. Štai pasak Antisteno, „dorybė slypi konkrečiuose darbuose ir nereikalauja nei žodžių gausos, nei mokslų“ . Todėl ir žmogus tegali būti išmokomas dorybių, ne vedant jį prie bendrųjų dorybių, gėrio, blogio ir pan. apibrėžimų (Antisteno įsitikinimu, visa tai tėra tuščiažodžiavimas – žodžių gausa ), tačiau supažindinant su atskirais doro bei blogo elgesio pavyzdžiais. Kinikai šiuo atveju ypač mėgo pateikti savo mylimų herojų – Heraklio, Odisėjo ir kt. – dorybingo elgesio pavyzdžius. Tad jei Sokratas savo didaktiniuose dialoguose eidavo nuo atskirų įvairių dorybių pavyzdžių prie bendrųjų sąvokų, tai kinikai, mokydami doro gyvenimo, pasilikdavo atskirybių karalystėje – pradiniame paradigminiame sokratiškojo dialogo lygmenyje.
Ar tokia kinikų pozicija neprieštarautų jau ankščiau minėtiems dorybės nereliatyvumo bei universalumo postulatams? Kitaip sakant, ar kinikų etikoje gėris nesuskyla į daugybę atskirų, dažnai dar ir mažai ką bendro vienas su kitu beturinčių gėrių? Manytume, jog ne: kinikai čia tiesiog priėjo prie Kanto XVIII a. paskelbto fenomenalizmo principo, kurį antikoje bene ryškiausiai išreiškė skeptikų mokykla. Tai yra, neabejodami gėrio, teisingumo, narsumo, išmintingumo, saikingumo pačių savaime egzistavimu, kinikai tuo pačiu teigė ir jų – gėrio, įvairių dorybių pačių savaime – nepažinumą, neprieinamumą žmogiškajam intelektui. Tokią poziciją gana griežtai įtvirtino ir esminis kinikų logikos principas, teigęs, jog neįmanoma sukurti jokio daikto apibrėžimo: „negalima apibrėžti, kas koks nors daiktas yra“ . Taigi gėris pats savaime (gėris kaip visaapimanti bendrybė), dorybė pati savaime (dorybė kaip visaapimanti bendrybė) kinikų etikoje tampa nepažiniais dalykais – pažinumas čia tėra pripažįstamas atskiroms gėrio bei dorybės apraiškoms, konkretiems jų pavyzdžiams, kurių supratimas, pažinimas bei įsisąmoninimas įrodomas ir parodomas geru, teisingu elgesiu.
Taigi teisingo žinojimo įgijimo – gėrio, dorybės išmokimo – interpretacijoje sokratiškasis ir kiniškasis etinio intelektualizmo modeliai išsiskiria: Sokratas siekia bendrybės, gi kinikams būdingas polinkis į atskirybę. Visgi net ir šis polinkis, pagrįstas gėrio bei dorybės pačių savaime nepažinumu, savo šaknų turėtų ieškoti paties Sokrato teoriniuose tyrinėjimuose. Čia mums galėtų pagelbėti ankstyvieji Platono dialogai, kuriuose, kaip jau dabar žinoma, Platonas gana tiksliai seka Sokrato etinėmis pažiūromis. Būtent šiuose dialoguose Sokratas, ieškodamas narsumo ( žr. „Lachetas“), teisingumo (žr. „Valstybė“, 1 kn.), pamaldumo (žr. „Eutifronas“) pačių savaime, taip ir nesugeba prieiti prie bendrų, visaapimančių šių dorybių apibrėžimų.
Maža to – čia vertėtų prisiminti ir sokratiškojo etinio intelektualizmo papildinį –vadinamąjį „demoną“ (δαιμόνιον). Tai dievybės balsas žmoguje – tam tikra moralinė intuicija, sulaikanti žmogų nuo blogų poelgių, kai jo protas nėra tvirtai apsisprendęs. Ši moralinė intuicija atskleidžia vieną svarbų dalyką – sokratiškojo teisingo žinojimo dorybei ne visada pakanka! Mat kartais žmogus patenka į tokią situaciją, kurioje jo turimi gėrio, blogio, dorybės, ydos ir pan. apibrėžimai taip ir nesugeba pasakyti, kokio elgesio – gero ar blogo, teisingo ar neteisingo – klasei priklauso koks nors konkretus poelgis. Ir vien moralinė intuicija čia gali padėti. O tai verčia norom nenorom pripažinti, kad fundamentalūs žmogiškieji gėrio, dorybių, blogio ir kitų moralinių kategorijų apibrėžimai nėra pilni ir tikslūs; kad jie jokiu būdu nesugeba sutalpinti visų gėrio, blogio, dorybių pačių savaime atvejų. Tad sokratiškoji orientacija į bendrą, visaapimantį gėrį / blogį – gėrį / blogį kaip tokius – taip ir telieka vien orientacija. O nuo čia jau tik vienas žingsnis iki kinikų teigtojo etinio agnosticizmo. Agnosticizmo, prie kurio, be kita ko, sugrįžo XX a. aksiologinis intuityvizmas (G. E. Moore‘as ir kt.) – etinė teorija, teigusi, kad gėris pats savaime tegali būti pagaunamas vien intuicijos dėka, ir kad bet kokia žmogiškojo intelekto pastanga duoti šio gėrio apibrėžimą yra pasmerkta nesėkmei, kadangi bet koks apibrėžimas suveda gėrį patį savaime į jo atskiras apraiškas: malonumą, naudą, laimę, dorybę etc.
Teisingo elgesio akcentavimas
O dabar vėl sugrįžkime prie jau nekart minėtos sokratiškojo etinio intelektualizmo formulės, teigiančios, jog dorybė – tai teisingas žinojimas. Pasidomėkime, ar kinikų etikos maksima „dorybė slypi darbuose ir nereikalauja žodžių gausos“, pabrėždama dorybėje ne teorinį (teisingo žinojimo), o praktinį (teisingo elgesio) aspektą, neprieštarauja minėtai Sokrato formulei. Tiesą sakant, jokio prieštaravimo čia nėra ir negali būti. Juk žinodami sokratiškojo etinio intelektualizmo intenciją bei esmę, galime jo formulę šiek tiek praplėsti: „Dorybė – tai a) teisingas žinojimas, b) determinuojantis teisingą elgesį“. Šios formulės kontekste įvertinę Sokrato ir kinikų dorybės sampratas, aiškiai matome, kad Sokratas minėtoje formulėje pabrėžia dalį a – teisingą žinojimą kaip būtiną ir pakankamą teisingo elgesio priežastį. Tuo tarpu kinikai akcentuoja dalį b – teisingą elgesį kaip būtiną teisingo žinojimo pasekmę. Tačiau kaip Sokratas neatmeta dalies b, lygiai taip pat ir kinikai nepanaikina dalies a – bet kokiu atveju tarp teisingo žinojimo ir teisingo elgesio skelbiamas tapatumas . Tad nors Sokratas pabrėžia dorybėje teorinį, o kinikai – praktinį aspektą, visi jie išlaiko esminę etinio intelektualizmo poziciją – teisingo žinojimo ir teisingo elgesio tapatumą, tuo pačiu nusipelnydami gana pamatuotos Aristotelio kritikos, jog „tokia teorija aiškiai prieštarauja patyrimui“ . Juk teisingam elgesiui reikia ne tik teisingo žinojimo, bet ir atitinkamo valios nusiteikimo. Štai žmogus gali žinoti, kad nesusivaldymas yra yda, griaunanti sielos ramybę, bet neturėti valios pasipriešinti aistrų diktatui: „pasitaiko, kad kas nors dėl aistros, priešingai proto nurodymams, netenka galvos: aistra jį taip pagauna, kad jis nebegali elgtis taip, kaip liepia protas“ .
Taigi kiniškasis etinis intelektualizmas teisingo žinojimo ir teisingo elgesio tapatybėje akcentavo būtent teisingą elgesį. Kodėl? Atsakymas čia gana paprastas. Per visą kinizmo egzistavimo laikotarpį, o ypač pirmaisiais jo amžiais – sofistų intelektualinio viešpatavimo metu – antikiniame pasaulyje buvo gana daug dorybės mokytojų, dorybės teoretikų. Ir kaip paprastai būna, didžioji šių mokytojų dalis taip ir neperėjo iš teorinio dorybės lygmens į praktinį, vien žodžiais skelbdami teisingo, moralaus gyvenimo principus . Prieš tokius „grynuosius dorybės teoretikus“ kaip tik ir buvo nukreiptas kiniškasis etinis intelektualizmas, teigęs, jog ne patoso kupinas kalbėjimas apie dorybingą gyvenimą, bet tik pats dorybingas gyvenimas tegali būti teisingo žinojimo liudytojas.
Vytis Valatka yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto profesorius.
0 komentarai