RSS
Facebook
Mes patiriame daiktus. Patirdami
daiktus patiriame save. Patiriame kintantį ir kartu sau tapatų daiktą, o kartu
patiriame ir save - kintantį ir sau tapatų. Šioje patirtyje savo lūkestį
teigiame susibūdami su savąja tapatybę kaip geriausiu ir siekiamiausiu būviu.
Mes išgyvename nyksmą ir
nuolatinį mūsų kismą, kurį bandome įtakoti kryptingu savęs tapsmu tvarios
tapatybės, t.y. savaip įsisąmoninto gėrio, link.
Stebime visų dalykų - aplink
save ir savyje - kismą.
Mes ir mūsų patiriami daiktai
buvoja kaip
NYKSMAS – KISMAS –
TAPSMAS
Stebėdami ir apspręsdami savo
patirtis, galime įsivardinti sau, kaip daiktai tampa – kaip jie kintą, kas
sąlygoja jų kiltį ir nyktį. Mes siekiame suprasti daiktų viseto pamatinį būvio
būdą, nes siekiame įtvarinti savąjį tapsmą vardan savosios esaties įbūtinimo; arba, kaip dauguma mano, savojo ‚aš‘ būtinumo.
Visi stebime daiktų kismą.
Mąstantieji gi stebi daiktų kismo kryptingumą ir užsiduoda PIRMĄJĮ klausimą:
Kas sąlygoja kryptingą daiktų
kismą?
Pirmoji įžvalga teigia: daiktas
yra štai tokiu esamuoju būdu (actus),
nes toks daiktas gali būti (potentia).
Kiekvienas daiktas yra tiek,
kiek jis gali būti, ir būti būdingai (savastingai), tam tikru
būdu.
Toliau mes stebime, kad daikto
kisme atsiskleidžia kaip visada tas pats ir vientisas (tapatus) ir įvairiopas
savo sklaidoje kiekvieną stebėsenos akimirką. Šia stebėsena įsivardijame, kad daikto sklaida
yra remiama tvaraus pamato – TVĖRINIO. To, kas stovi po / anapus kintančios
sklaidos - ὑπόστασις, substantia.
Galime išskirti, kad ESATIS (actus) mums čia ir dabar skleidžiasi TVĖRINIO (substantia) sąlygojamais įvairiais buviniais (accidentia), kuriuos įsivardijame per jų įvariopą pobūdį (kategorijomis, κατηγορίαι). Iš čia seka įžvalga:
TVĖRINYS
(substantia) sąlygoja BUVINIUS (accidentia)
Štai iš patirties įsivardijimų galime
žengti pamatinės proto įžvalgos link. Kokia yra tokios dalykų padėties
priežastis? Kaip BŪTIS lemia štai tokį daiktų BŪVĮ.
Pirmas
dalykas,
kurį teigiame kaip visuotinai pamatą:
Visa patiriama - YRA: kievienas savaip
BŪNATIS daiktas yra įtvarinamas BŪTIES.
Antras
dalykas:
Savaip būnantis daiktas turi
savitą ESMĄ, kurį įgalina BŪTIS. Todėl
teigiame, kad
BŪTIS sąlgoja ESMĄ.
Kitaip tariant, Tvėrėjas sutveria kiekvieną dalyką
būti tam tikru būdu.
Ir vėl gi grįžkime prie
patirties įsivardijimo. ESMAS skleidžiasi DAIKTĄ ĮBŪTINANČIA APIBRĖŽTIMI (μορφή, forma), sutelkiančią MEDŽIAGINĘ DAIKTO
SANDARĄ (ὕλη, materia).
DAIKTĄ ĮBŪTINANTI APIBRĖŽTIS (μορφή, forma)
sutelkia
sutelkia
Dar
kartą apie visą TAI:
Jeigu įžvelgiame daiktų pamatą,
vadinasi galime suprasti kismą. Jei žinome, tai, kas yrà tame kas ỹra, galime suprasti, kokiu būdu vyksta
kismas. Dar daugiau – būties
pažinimas atskleidžia, kodėl vyksta bet koks virsmas. Dabar gi susitelkime ties
pirmu klausimu, tuo pačiu palaimingai įžvelgdami antrojo klausimą išrišantį
sprendinį – visetą kildinantį ir jį apsprendžiantį Pradą.
Akivaizdu, kad patirdami kismą
ir bėgdami nuo nyksmo teigiame savojo būvio tapatumą:
kažkas visada yrà, nors ir ỹra.
Žmogus gimsta, auga, sensta, miršta; jo nėra ir jo būvį tik mename.
Nepaisant kilties ir nykties kismo tvirtiname kažką esant sau tapatų. Tą patį galime pasakyti apie
kiekvieną Viseto buvinį. Įsivardydami
tapatumą kisme, lyg ir apčiuopiame daikto pamatą – tas, kas stovi anapus
kintančių vientiso daikto būvių (ὑπόστασις, substantia).
Tad pamate slypinti ir esatį įbūtinanti
galia (δύναμις,
potentia) nulemia ir esamą, t.y. būvį
čia ir dabar (ενέργεια, actus), ir
bet kokią galimą daikto sklaidą.
Kas gi tas visagalis pamatas
yra? Jau mąsliai įsižiūrėjome, jog kismą patiriame ir jį teigiame ir kaip tvarų
daikto sklaidos pamatą (ὑπόστασις, substantia)
- tvėrinį, ir kaip įvairias
atžvilgiais patirtyje ir sykiu suvokinyje besiskleidžiančią raišką. Taigi daiktą savasties raišką
nulemiantis pamatinis tvėrinys mums išsiskleidžia įvairiais jį ištinkančiais
buviniais (accidentia), kuriuos
įsivardijame per jų įvariopą pobūdį (kategorijomis,
κατηγορίαι).
Bet kaip patiriamas pamatas
apsprendžia būvį? Pagaliau, kas lemia mūsų patiriamo ir, galbūt, įžvelgiamo pamato galią įbūtinti
daiktą kaip apibrėžtą sklaidą - kaip būtybę?
Įprasta būtybės ir bet kokio būsmo apibrėžtą lemtį vadinti esme. Tomas Akvinietis esme ir įvardija to, kas yra (esse)
buvimo būdo apibrėžtą lemtį (essentia).
Anot Tomo Akviniečio, kažkas yra
todėl, kad yra įbūtinamas iš esmės.
Protu suvokiamą esmės apčiuoptį (conceptus) ir įvardijame (nomen) nekintamą kintamo daikto
apibrėžtimi (μορφή, forma), kuri ir įgalina įvairiopą daikto
sandarą (ὕλη, materia).
0 komentarai