Kas gi yra tai, kas iš tiesų yra pačiuose daiktuose, kuriuos kiekvieną
sąmoningą akimirką patiriame? Platonas įžvelgė anapusinius tvarius provaizdžius,
mums būvančius Grožiu, Gėriu ir Tiesa. Šiapusybėje gi patiriame provaizdžių
šešėlius ‚daiktus‘, kurie pastariesiems būdingu saiku dalyvauja Grožyje, Gėryje
ir Tiesoje. Savęs patirties stebėsena mums atskleidžia, kad siekiame įsitverti
Grožio, Gėrio ir Tiesos, idant visavertiškai įsibūtintume. Taip pat pastebime, kad esame linkę klysti regėdami ir
tverdamiesi Grožio, Gėrio ir Tiesos pakaitalų. Mums būdinga įsitverti lengvai
pasiekiamų pakaitalų, kurie tariamai išpildo prigimtinius siekinius. Mums
būdinga, anot Platono, vaikytis šešėlių.
Visgi save stebėdami įžvelgiame
savo įnirtingą siekį būti. Šį siekį
mes tvirtiname kiekvienu įkvėpimu ir kiekvienu savo sielos judesiu. Mes nuolat
ir nepaliaujamai tvirtiname būtinai esą
ir būtinai turintys būti. Jau
aptarėme, kad šis būtiškoji būsena akivaizdžiai pasireiškia mūsų kasdienėje
kalbėsenoje, kai mes įsivardijame patiriamus dalykus sykiu juos tvirtindami,
kad jie yrà, nors ir neišvengiamai ỹra tą pačią tvirtinimo akimirką.
Kodėl taip yra? Todėl, kad
žmogaus siela negali savyje nesitvirtinti ir netvirtinti savojo būvio tvarumo
patiriamoje aplinkoje. Esame prigimties verčiami nuolat, taigi, ir įsistotinti (savyje stoti) ir pasisotinti (save pasotinti), įsisisavinant savyje ir tuo pačiu įsąvokinant
visa, kas kinta vardan įsibūtinimo. Ar
tai reiškia, kad tokiu būdu patiriame ne tik kismą, bet ir patį kismo pamatą – būtį? Platono mokinys Aristotelis
apmąstė šią sąsają kaip patirties atskleidžiamą Tiesos apie daiktų būvį ir būtį
akivaizdybę. Anot Aristotelio, patirdami kąžką, būtinai tvirtiname tai esant (οὐσία) kaip
apibrėžtą būvį ir kartu kaip ribotą suvokinį (conceptus). Aristotelis įžvelgia būties tikrumą pačioje mūsų patirtyje. Anot jo, protas tvirtina
patirtyje atrandamą to, kas iš tiesų yra tiesą. Ir šis tikrovės
patirties bei suvokinio atitikmuo ir yra tiesa (adaequatio rei et intelectus).
Retas šią akivaizdžią Tiesą apmąsto.
Jeigu mūsų patirtis ir jos
įsivardijimas ir yra tiesa, tai turi būti kiekvieną mūsų patiriamos ir
teigiamos apibrėžties esatį įstotinantis
pamatas (ὑπόστασις, substantia). Pabandykime šią įžvalgą
toliau pasklaidyti.
0 komentarai