Gelasijus askezės mokėsi Egipte. V a. viduryje tapo abatu Nilopolyje.
Jis buvo mokslininkas ir didis abatas, dalyvavo savo laikų Bažnyčios politikoje
ir teismų procesuose, susijusiuose su jo vienuolynu. Tvirtai rėmė vyskupą
Juvenalį ir laikėsi Chalkedono susirinkimo nutarimų. Antrame iš čia pateiktų
pasakojimų minimas garsusis šv. Simonas Stulpininkas, gyvenęs ant kolonos prie
Antiochijos. Simonas atlieka svarbų arbitro vaidmenį – jo, kaip pranašo ir
švento žmogaus prašydavo spręsti pasaulietiškus ginčus ir religinius klausimus.
1. Apie abą Gelasijų pasakojo, kad jis
turėjęs oda įrištą Bibliją, vertą aštuoniolikos sidabrinių. Išties tai buvo
Senasis ir Naujasis Testamentas. Jis ją laikė bažnyčioje, kad panorėję broliai
galėtų skaityti. Senolio aplankyti atėjo svetimšalis brolis, pamatė Bibliją,
įsigeidė jos ir išeidamas pasivogė. Senolis nebėgo jam iš paskos ir nereikalavo
grąžinti, nors žinojo, ką anas daro. Nuėjęs į miestą, brolis pamėgino Bibliją
parduoti. Suradęs pirkėją, užsiprašė trylikos sidabrinių. Pirkėjas tarė: „Iš
pradžių duok ją man, aš gerai apžiūrėsiu ir tada sumokėsiu.“ Brolis davė.
Paėmęs Bibliją, pirkėjas nunešė ją abai Gelazijui, kad apžiūrėtų, ir pasakė,
kokios kainos nori pardavėjas. Senolis tarė: „Pirk, ji labai graži ir verta tos
kainos, kurios prašo.“ Bet žmogus sugrįžęs persakė visai kitaip, nei jam patarė
senolis. „Parodžiau ją abai Gelasijui, − tarė, − ir jis
pasakė, kad per brangu, neverta tos kainos, kurios užsiprašei.“ Tai išgirdęs brolis
paklausė: „Ar senolis daugiau nieko nesakė?“ „Ne“, − atsakė tas. Brolis
tarė: „Aš jos nebeparduodu.“ Graužiamas sąžinės jis sugrįžo pas senolį atlikti
atgailą ir grąžinti knygą. Bet šis nenorėjo priimti. Brolis tarė: „Jei jos
nepaimsi, man nebus ramybės.“ Senolis atsakė: „Jei tau nebus ramybės, aš ją
paimsiu.“ Brolis liko ten iki mirties, labai pasimokęs iš senolio gyvenimo.
2. Toks senis, irgi vienuolis, gyvenęs
netoli Nilopolio, paliko abai Gelasijui celę ir plotelį žemės. Pas Bataką, kuris
tuo metu gyveno Nilopolyje, Palestinoje, atėjo jo valstietis ir paprašė
perduoti šią žemę jam, nes esą taip priklauso pagal įstatymą. Batakas buvo
žiaurus žmogus, jis pamėgino žemę iš Gelasijaus atsiimti jėga. Bet aba Gelasijus
nenorėjo vienuolio celės perduoti pasauliečiui, todėl atsisakė žemę grąžinti.
Batakas pamatė, kad abos Gelasijaus jaučiai veža iš jam palikto lauko alyvas,
jėga pasuko juos iš kelio, pasisavino alyvas ir tik nenoromis grąžino jaučius
su vežikais, prieš tai juos iškankinęs. Palaimintasis senolis nereikalavo
derliaus, bet vis tiek neatsisakė žemės dėl jau minėtos priežasties. Batakas
įsiuto, o jis mėgo teistis, be to turėjo ir kitų reikalų, tad iškeliavo
pėsčiomis į Konstantinopolį. Priėjęs Antiochiją, kur skaisčiai švytėjo šventojo
Simono šlovė, išgirdo kalbant apie jį (jis išties buvo gerai žinomas), o
kadangi buvo krikščionis, sumanė pamatyti šventąjį. Palaimintasis
Simonas nuo savo kolonos pastebėjo Bataką, vos tik šis įžengė į vienuolyną, ir
paklausė: „Iš kur tu atvykai ir kur keliauji?“ Tas atsakė: „Atvykau iš
Palestinos, keliauju į Konstantinopolį.“ Simonas klausė toliau: „O koks tavo
kelionės tikslas?“ Batakas atsakė: „Turiu daug reikalų. Tavo šventybės maldomis
tikiuosi sugrįžti čia ir nusilenkti šventiems tavo pėdsakams.“ Tada šv. Simonas
jam tarė: „Nelaimingasis, tu nenori pasakyti, kad ketini eiti prieš Dievo
žmogų. Bet kelionė tau bus nesėkminga, tu neberegėsi namų. Paklausyk mano
patarimo − keliauk iš čia ir skubiai prašyk jo atleidimo, jei tik gyvas pasieksi
namus.“ Bataką tuoj ėmė krėsti karštligė. Bendrakeleiviai paguldė jį į neštuvus
ir jis, kaip liepė šv. Simonas, nuskubėjo pas abą Gelazijų prašyti atleidimo. Tačiau
pasiekęs Beirutą pasimirė, taip ir nepamatęs namų, kaip ir išpranašavo senolis.
Taip apie savo tėvo mirtį daugeliui patikimų žmonių pasakojo jo sūnus, irgi
vardu Batakas.
3. Daug jo mokinių dar taip pasakojo:
kartą jiems atnešė žuvies, ir virėjas, ją pagaminęs, atidavė raktininkui. Šis
skubiu reikalu išėjo iš sandėlio. Žuvį paliko ant grindų dubenyje, paprašęs
jauno abos Gelasijaus mokinio pasaugoti ją, kol sugrįš. Berniukas pasidavė
troškimui ir ėmė godžiai valgyti žuvį. Grįžęs raktininkas rado jį sėdintį ant
grindų ir valgantį, labai supyko ir negalvodamas, ką darąs, jam spyrė. Bet
pataikė į mirtiną vietą, berniukas demonų galia atidavė dvasią ir mirė. Apimtas
baimės, raktininkas paguldė jį į savo lovą, apklojo ir nuėjo pas abą Gelasijų
pasiduoti ir papasakoti, kas nutiko. Gelasijus patarė niekam apie tai
nepasakoti ir liepė visiems sumigus atnešti berniuką į diaconicum, paguldyti priešais altorių, o pačiam pasitraukti.
Eidamas į diaconicum, senolis meldėsi.
Nakties giedojimų valandą, kai susirinko broliai, senolis išėjo, o jam iš
paskos – berniukas. Niekas nežinojo, kas buvo nutikę, tik jis ir raktininkas,
iki pastarojo mirties.
4. Ne tik mokiniai, bet ir daug kas, kam
teko sutikti abą Gelasijų, taip apie jį pasakojo. Vykstant Chalkedono
ekumeniniam susirinkimui, Teodosijus, kuris pradėjo Dioskoro schizmą
Palestinoje, numatė, jog vyskupai norės grįžti į savo bažnyčias (jis pats buvo
iš Chalkedono, ištremtas iš tėvynės, mat jam buvo lemta kelti rūpesčius), ir
skubino abą Gelasijų grįžti į savo vienuolyną. Jis prieštaravo susirinkimo
sprendimams ir kalbėdamasis su aba Gelasijum sakė, kad viršų paėmė Nestorijaus
mokymas. Taip jis tikėjosi palenkti šventąjį senolį, kad šis pritartų jo
paklydimams ir schizmai. Bet tas, perpratęs pašnekovo laikyseną ir pasitelkęs
Dievo įkvėptą apdairumą, suprato melagingus jo žodžius. Jis ne tik neprisidėjo
prie atskalūnų, kitaip negu beveik visi kiti, bet ir papriekaištavęs nuvarė
šalin. Iš tiesų pasikvietė berniuką, kurį buvo prikėlęs iš numirusiųjų, ir su
didžia pagarba taip kalbėjo: „Jei nori ginčytis apie tikėjimą, rasi artimų
žmonių, kurie tave išklausys ir tau pritars. Aš gi neturiu laiko tavęs
klausytis.“ Šie žodžiai labai sutrikdė Teodosijų. Jis skubiai išvyko į
šventąjį miestą ir ten, apsimetęs, jog
pajuto uolumą, subūrė jam pritariančius vienuolius. Jais pasinaudojęs, užgrobė
Jeruzalės sostą. Gavo šią vietą žmogžudystėmis, daug kartų nusižengė Dievo
įsakymams ir kanonų teisei. Tapo valdovu ir pasiekė tikslą, daug vyskupų paskyrė
į sostus tų, kurie dar nebuvo nusišalinę, paskui liepė atvesti abą Gelasijų.
Pakvietė jį į sanktuarijų, stengdamasis jį palenkti, nors ir bijodamas. Kai
Gelasijus įėjo, Teodosijus tarė: „Paskelbk Juvenaliui anatemą.“ Bet šis nesutrikęs
atsakė: „Nežinau kito Jeruzalės vyskupo, tik Juvenalį.“ Teodosijus išsigando,
kad kiti paseks švento jo uolumo pavyzdžiu, liepė išjuokti jį ir išmesti iš
bažnyčios. Schizmatikai jį sučiupo ir aprišo žabais, grasindami sudeginti. Bet
pamatę, kad net tai negąsdina abos Gelasijaus, baimindamiesi liaudies sukilimo
– nes jis buvo labai garsus (visa tai jam buvo dovanota Apvaizdos iš aukštybių)
– išvarė lauk mūsų kankinį, kuris buvo pasirengęs aukotis už Kristų.
5. Pasakojo, kad jaunystėje jis gyvenęs
labai skurdžiai, kaip atsiskyrėlis. Anuomet tuose kraštuose buvo daug žmonių,
pasirinkusių tokį gyvenimą. Vienas iš jų – labai paprastas, visiškai
neturtingas senolis, iki pat mirties gyvenęs vienintelėje celėje (nors vėliau
ir turėjo mokinių). Šis senolis laikėsi tokios askezės, kad atsisakė turėti du apsiaustus, ir kol buvo
su draugais, iki pat mirties valandos negalvojo apie rytojų.
6. Kai aba Gelasijus, Dievo padedamas,
įkūrė vienuolyną, jis gavo daug dovanų, tarp jų jaučių ir galvijų, kurie buvo
reikalingi vienuolynui. Iš pradžių jis aptarė vienuolyno įkūrimą su dieviškuoju
Pachomijumi, kurio patarimais jis naudojosi. Senolis, apie kurį anksčiau
pasakojome, pamatė, kad aba Gelasijus taip įsitraukęs, ir, norėdamas išsaugoti didžią meilę
jam, tarė: „Aba Gelasijau, aš bijau, kad žemės valdos ir kiti vienuolyno turtai
pavergs tavo dvasią.“ Bet tas atsakė: „Tavo dvasia labiau pavergta adatos, su
kuria siuvi, negu Gelasijaus dvasia šių turtų.“
7. Apie abą Gelasijų pasakojo, kad jį
dažnai užpuldavo mintys išeiti į dykumą. Kartą jis tarė savo mokiniui: „Būk
geras, broli, iškęsk viską, ką aš darysiu, ir visą savaitę nieko man nesakyk.“
Pasiėmęs nendrę, jis ėmė vaikščioti po savo nedidelį kiemelį. Pavargęs prisėdo,
paskui vėl atsistojo ir tęsė vaikščiojimą. Vakare tarė sau: „Keliaujantis per dykumą
minta ne duona, o žolėmis. Tu pavargai, tad užvalgyk daržovių.“ Taip ir padaręs,
vėl tarė sau: „Keliaujantis per dykumą miega ne lovoje, bet po atviru dangumi.
Taip ir tu daryk.“ Atsigulė ir užmigo kieme. Taip tris dienas suko ratus
vienuolyne, vakare suvalgydavo po kelis cikorijų lapus, naktimis miegojo po
atviru dangumi ir labai išvargo. Tada prisiminė mintį, kuri jam nedavė ramybės,
ir tokiais žodžiais ją atmetė: „Jei nepajėgi dirbti taip, kaip reikia dykumoje,
kantriai gyvenk celėje ir apraudok savo nuodėmes, o ne vaikštinėk šen bei ten.
Dievo akis mato visus žmogaus darbus, niekas nelieka nepastebėta. Jis žino, kas
elgiasi gerai.“
Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė
Ištrauka iš knygos „Dykumos tėvų pamokymai“,
0 komentarai