Dvasios gyvenimas

Dykumos tėvai. Gelasijus: „Jei nepajėgi dirbti dykumoje, kantriai gyvenk celėje“

× 4/27/2016

Gelasijus askezės mokėsi Egipte. V a. viduryje tapo abatu Nilopolyje. Jis buvo mokslininkas ir didis abatas, dalyvavo savo laikų Bažnyčios politikoje ir teismų procesuose, susijusiuose su jo vienuolynu. Tvirtai rėmė vyskupą Juvenalį ir laikėsi Chalkedono susirinkimo nutarimų. Antrame iš čia pateiktų pasakojimų minimas garsusis šv. Simonas Stulpininkas, gyvenęs ant kolonos prie Antiochijos. Simonas atlieka svarbų arbitro vaidmenį – jo, kaip pranašo ir švento žmogaus prašydavo spręsti pasaulietiškus ginčus ir religinius klausimus.

1. Apie abą Gelasijų pasakojo, kad jis turėjęs oda įrištą Bibliją, vertą aštuoniolikos sidabrinių. Išties tai buvo Senasis ir Naujasis Testamentas. Jis ją laikė bažnyčioje, kad panorėję broliai galėtų skaityti. Senolio aplankyti atėjo svetimšalis brolis, pamatė Bibliją, įsigeidė jos ir išeidamas pasivogė. Senolis nebėgo jam iš paskos ir nereikalavo grąžinti, nors žinojo, ką anas daro. Nuėjęs į miestą, brolis pamėgino Bibliją parduoti. Suradęs pirkėją, užsiprašė trylikos sidabrinių. Pirkėjas tarė: „Iš pradžių duok ją man, aš gerai apžiūrėsiu ir tada sumokėsiu.“ Brolis davė. Paėmęs Bibliją, pirkėjas nunešė ją abai Gelazijui, kad apžiūrėtų, ir pasakė, kokios kainos nori pardavėjas. Senolis tarė: „Pirk, ji labai graži ir verta tos kainos, kurios prašo.“ Bet žmogus sugrįžęs persakė visai kitaip, nei jam patarė senolis. „Parodžiau ją abai Gelasijui, − tarė, − ir jis pasakė, kad per brangu, neverta tos kainos, kurios užsiprašei.“ Tai išgirdęs brolis paklausė: „Ar senolis daugiau nieko nesakė?“ „Ne“, − atsakė tas. Brolis tarė: „Aš jos nebeparduodu.“ Graužiamas sąžinės jis sugrįžo pas senolį atlikti atgailą ir grąžinti knygą. Bet šis nenorėjo priimti. Brolis tarė: „Jei jos nepaimsi, man nebus ramybės.“ Senolis atsakė: „Jei tau nebus ramybės, aš ją paimsiu.“ Brolis liko ten iki mirties, labai pasimokęs iš senolio gyvenimo.

2. Toks senis, irgi vienuolis, gyvenęs netoli Nilopolio, paliko abai Gelasijui celę ir plotelį žemės. Pas Bataką, kuris tuo metu gyveno Nilopolyje, Palestinoje, atėjo jo valstietis ir paprašė perduoti šią žemę jam, nes esą taip priklauso pagal įstatymą. Batakas buvo žiaurus žmogus, jis pamėgino žemę iš Gelasijaus atsiimti jėga. Bet aba Gelasijus nenorėjo vienuolio celės perduoti pasauliečiui, todėl atsisakė žemę grąžinti. Batakas pamatė, kad abos Gelasijaus jaučiai veža iš jam palikto lauko alyvas, jėga pasuko juos iš kelio, pasisavino alyvas ir tik nenoromis grąžino jaučius su vežikais, prieš tai juos iškankinęs. Palaimintasis senolis nereikalavo derliaus, bet vis tiek neatsisakė žemės dėl jau minėtos priežasties. Batakas įsiuto, o jis mėgo teistis, be to turėjo ir kitų reikalų, tad iškeliavo pėsčiomis į Konstantinopolį. Priėjęs Antiochiją, kur skaisčiai švytėjo šventojo Simono šlovė, išgirdo kalbant apie jį (jis išties buvo gerai žinomas), o kadangi buvo krikščionis, sumanė pamatyti šventąjį. Palaimintasis Simonas nuo savo kolonos pastebėjo Bataką, vos tik šis įžengė į vienuolyną, ir paklausė: „Iš kur tu atvykai ir kur keliauji?“ Tas atsakė: „Atvykau iš Palestinos, keliauju į Konstantinopolį.“ Simonas klausė toliau: „O koks tavo kelionės tikslas?“ Batakas atsakė: „Turiu daug reikalų. Tavo šventybės maldomis tikiuosi sugrįžti čia ir nusilenkti šventiems tavo pėdsakams.“ Tada šv. Simonas jam tarė: „Nelaimingasis, tu nenori pasakyti, kad ketini eiti prieš Dievo žmogų. Bet kelionė tau bus nesėkminga, tu neberegėsi namų. Paklausyk mano patarimo − keliauk iš čia ir skubiai prašyk jo atleidimo, jei tik gyvas pasieksi namus.“ Bataką tuoj ėmė krėsti karštligė. Bendrakeleiviai paguldė jį į neštuvus ir jis, kaip liepė šv. Simonas, nuskubėjo pas abą Gelazijų prašyti atleidimo. Tačiau pasiekęs Beirutą pasimirė, taip ir nepamatęs namų, kaip ir išpranašavo senolis. Taip apie savo tėvo mirtį daugeliui patikimų žmonių pasakojo jo sūnus, irgi vardu Batakas.

3. Daug jo mokinių dar taip pasakojo: kartą jiems atnešė žuvies, ir virėjas, ją pagaminęs, atidavė raktininkui. Šis skubiu reikalu išėjo iš sandėlio. Žuvį paliko ant grindų dubenyje, paprašęs jauno abos Gelasijaus mokinio pasaugoti ją, kol sugrįš. Berniukas pasidavė troškimui ir ėmė godžiai valgyti žuvį. Grįžęs raktininkas rado jį sėdintį ant grindų ir valgantį, labai supyko ir negalvodamas, ką darąs, jam spyrė. Bet pataikė į mirtiną vietą, berniukas demonų galia atidavė dvasią ir mirė. Apimtas baimės, raktininkas paguldė jį į savo lovą, apklojo ir nuėjo pas abą Gelasijų pasiduoti ir papasakoti, kas nutiko. Gelasijus patarė niekam apie tai nepasakoti ir liepė visiems sumigus atnešti berniuką į diaconicum, paguldyti priešais altorių, o pačiam pasitraukti. Eidamas į diaconicum, senolis meldėsi. Nakties giedojimų valandą, kai susirinko broliai, senolis išėjo, o jam iš paskos – berniukas. Niekas nežinojo, kas buvo nutikę, tik jis ir raktininkas, iki pastarojo mirties.

4. Ne tik mokiniai, bet ir daug kas, kam teko sutikti abą Gelasijų, taip apie jį pasakojo. Vykstant Chalkedono ekumeniniam susirinkimui, Teodosijus, kuris pradėjo Dioskoro schizmą Palestinoje, numatė, jog vyskupai norės grįžti į savo bažnyčias (jis pats buvo iš Chalkedono, ištremtas iš tėvynės, mat jam buvo lemta kelti rūpesčius), ir skubino abą Gelasijų grįžti į savo vienuolyną. Jis prieštaravo susirinkimo sprendimams ir kalbėdamasis su aba Gelasijum sakė, kad viršų paėmė Nestorijaus mokymas. Taip jis tikėjosi palenkti šventąjį senolį, kad šis pritartų jo paklydimams ir schizmai. Bet tas, perpratęs pašnekovo laikyseną ir pasitelkęs Dievo įkvėptą apdairumą, suprato melagingus jo žodžius. Jis ne tik neprisidėjo prie atskalūnų, kitaip negu beveik visi kiti, bet ir papriekaištavęs nuvarė šalin. Iš tiesų pasikvietė berniuką, kurį buvo prikėlęs iš numirusiųjų, ir su didžia pagarba taip kalbėjo: „Jei nori ginčytis apie tikėjimą, rasi artimų žmonių, kurie tave išklausys ir tau pritars. Aš gi neturiu laiko tavęs klausytis.“ Šie žodžiai labai sutrikdė Teodosijų. Jis skubiai išvyko į šventąjį miestą ir ten, apsimetęs, jog pajuto uolumą, subūrė jam pritariančius vienuolius. Jais pasinaudojęs, užgrobė Jeruzalės sostą. Gavo šią vietą žmogžudystėmis, daug kartų nusižengė Dievo įsakymams ir kanonų teisei. Tapo valdovu ir pasiekė tikslą, daug vyskupų paskyrė į sostus tų, kurie dar nebuvo nusišalinę, paskui liepė atvesti abą Gelasijų. Pakvietė jį į sanktuarijų, stengdamasis jį palenkti, nors ir bijodamas. Kai Gelasijus įėjo, Teodosijus tarė: „Paskelbk Juvenaliui anatemą.“ Bet šis nesutrikęs atsakė: „Nežinau kito Jeruzalės vyskupo, tik Juvenalį.“ Teodosijus išsigando, kad kiti paseks švento jo uolumo pavyzdžiu, liepė išjuokti jį ir išmesti iš bažnyčios. Schizmatikai jį sučiupo ir aprišo žabais, grasindami sudeginti. Bet pamatę, kad net tai negąsdina abos Gelasijaus, baimindamiesi liaudies sukilimo – nes jis buvo labai garsus (visa tai jam buvo dovanota Apvaizdos iš aukštybių) – išvarė lauk mūsų kankinį, kuris buvo pasirengęs aukotis už Kristų.

5. Pasakojo, kad jaunystėje jis gyvenęs labai skurdžiai, kaip atsiskyrėlis. Anuomet tuose kraštuose buvo daug žmonių, pasirinkusių tokį gyvenimą. Vienas iš jų – labai paprastas, visiškai neturtingas senolis, iki pat mirties gyvenęs vienintelėje celėje (nors vėliau ir turėjo mokinių). Šis senolis laikėsi tokios askezės, kad atsisakė turėti du apsiaustus, ir kol buvo su draugais, iki pat mirties valandos negalvojo apie rytojų.

6. Kai aba Gelasijus, Dievo padedamas, įkūrė vienuolyną, jis gavo daug dovanų, tarp jų jaučių ir galvijų, kurie buvo reikalingi vienuolynui. Iš pradžių jis aptarė vienuolyno įkūrimą su dieviškuoju Pachomijumi, kurio patarimais jis naudojosi. Senolis, apie kurį anksčiau pasakojome, pamatė, kad aba Gelasijus taip įsitraukęs, ir, norėdamas išsaugoti didžią meilę jam, tarė: „Aba Gelasijau, aš bijau, kad žemės valdos ir kiti vienuolyno turtai pavergs tavo dvasią.“ Bet tas atsakė: „Tavo dvasia labiau pavergta adatos, su kuria siuvi, negu Gelasijaus dvasia šių turtų.“

7. Apie abą Gelasijų pasakojo, kad jį dažnai užpuldavo mintys išeiti į dykumą. Kartą jis tarė savo mokiniui: „Būk geras, broli, iškęsk viską, ką aš darysiu, ir visą savaitę nieko man nesakyk.“ Pasiėmęs nendrę, jis ėmė vaikščioti po savo nedidelį kiemelį. Pavargęs prisėdo, paskui vėl atsistojo ir tęsė vaikščiojimą. Vakare tarė sau: „Keliaujantis per dykumą minta ne duona, o žolėmis. Tu pavargai, tad užvalgyk daržovių.“ Taip ir padaręs, vėl tarė sau: „Keliaujantis per dykumą miega ne lovoje, bet po atviru dangumi. Taip ir tu daryk.“ Atsigulė ir užmigo kieme. Taip tris dienas suko ratus vienuolyne, vakare suvalgydavo po kelis cikorijų lapus, naktimis miegojo po atviru dangumi ir labai išvargo. Tada prisiminė mintį, kuri jam nedavė ramybės, ir tokiais žodžiais ją atmetė: „Jei nepajėgi dirbti taip, kaip reikia dykumoje, kantriai gyvenk celėje ir apraudok savo nuodėmes, o ne vaikštinėk šen bei ten. Dievo akis mato visus žmogaus darbus, niekas nelieka nepastebėta. Jis žino, kas elgiasi gerai.“

Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė

Ištrauka iš knygos „Dykumos tėvų pamokymai“, Vilnius, Katalikų pasaulio leidiniai, 2014.