Augustė Žičkytė. T. Mertonas: nebandyk, aš neturiu mokinių

Rašydama ir skaitydama, klausydama apie T. Mertoną, dažnai klausiu savęs: koks gi buvo šis vienuolis? Kaip, kodėl ir ar žinios apie jį, draugų liudijimai lieka aktualūs bei reikalingi. Kodėl pati kiek su šypsniu skaičiau vienuolio atsaką vienam, kuris klausė, ar pastarasis nesutiktų būti jo mokytoju. T. Mertonas tuomet atsakęs: „Nebandyk. Aš neturiu mokinių. Nenoriu turėti jokių mokinių. Nestatyk savo gyvenimo ant tokios purvo krūvos kaip aš. Būk Jėzaus Kristaus mokiniu“. Bent vieną iš priežasčių, kodėl mano gyvenimo su Kristumi keiliu eina ir Mertonas, manau, puikiai įvardijo Thomas Del Prete‘as, svarstęs apie T. Mertono lavinimosi dvasingumą. Bandydamas reziumuoti savąsias įžvalgas, tyrinėtojas išskiria tris tokio lavinimosi etapus. Pirmasis, pasak jo, – suprasti, kas mes esame, antrasis – tapti tuo, kas esame, ir paskutinysis – suprasti fundamentalią visų vienybę.

 Mertonui svarbus santykis su tikrove, jis neigiamai atsiliepia apie vakarų suformuotą karteziškąjį subjekto-objekto dualizmą (gyvenimo pabaigoje – gręžiasi į Rytus). Ieško visa persmelkiančios Dievo tikrovės, kurioje būdami pažintume tikrąjį save, savo, Dievo bei kitų žmonių fundamentalią vienybę. Nei aš pats, nei Dievas ar kitas todėl yra ne objektas, bet paties dalis. Jei savęs ieškome išorėje likusiuose pėdsakuose, kuriuos atpažįstame kaip savus, ar kitų vaizduotėje, tuomet iš tiesų esame įkalinti nuomonių, vertinimų, svarstymų, sąvokų, informacijos gniaužtuose. Savojoje autobiografijoje Septynaukštis kalnas (1948) T. Mertonas rašė: 

"Pasaulietiškos sėkmės logika remiasi klaidinga prielaida: keistu nesusipratimu, neva mūsų tobulumas priklauso nuo kitų žmonių minčių, nuomonių ir plojimų! Iš tiesų keista nuolatos gyventi kieno nors kito vaizduotėje, tarsi tai būtų vienintelė vieta, kurioje galiausiai galėtum tapti tikras!" (p. 443)

Mes, kaip, beje, ir bet kas kitas išsyrus objektyvią tikrovę – Dievą – negalime kurti baigtinės tikrovės. Negalime, nes Dievas yra pati būtis, pats buvimo veiksmas. Tikrovė, Dievas reikalingi patirti (ir) intuityviai, peržengiant konkrečius apibrėžimus bei įvardijimus taip jungiant minties apie ir esaties skirtį.  Pastangų atmesti tokį tiesioginį buvimą pavyzdžiu, galėtų tapti mėginimas pamatyti akį, kuri mato (rodos, skaičiau apie tai Colino Duriezo Draugystės dovanoje).

Tačiau kaip tapti / likti atviriems Dievo tikrovei? Pirmiausia – maldoje atpažįstant savo tikrąjį aš, autentiškai savyje besiskleidžiantį Kristų. Antra, vaduojantis iš primetamų iliuzijų apie save pačius bei pasaulį, Dievą. Priežastis ir priemonė tam pasiekti – žmogaus kaip šventos būtybės suvokimas. Kartą T. Mertonas žmogaus nušventinimą siejo su modernia visuomene, pareikalavusia suskliausti žmogų iki jo empirinio aš, kai „jis, sakytume, yra atplėšiamas nuo savęs paties, jo šaknys nukertamos, išoriškoje laukymėje jis pasmerkiamas mirčiai nuo troškulio ir bado“. Idant grįžtume prie minėto šventumo, reikalingas simbolis. Mat jis – tikėjimo slėpinys ir tikras simbolis, kaip pastebėjo protestantų teologas Paulis Tillichas, „ nurodo į objektą, kuris niekuomet negali tapti objektu“. Dar daugiau – „simbolio tikslas, jei tik galime sakyti jį turint „tikslą“, – ne plėsti mūsų turimų žinių ir informacijos kiekį, bet, jungti žmogų į bendrystę su paslaptingais gyvybingumo, prasmės, kūrybiškumo, meilės, tiesos šaltiniais tiesioginio priėjimo prie kurių nesuteikia mokslas ar technika“. Čia, žinoma, reikėtų pastebėti, jog žinios apie mokslo objektus ar knygų skaitymas nėra nereikalingas.

Tai simbolis, pasak Mertono, leidžia nuo komunikacijos judėti link komunijos: „simbolis – tai objektas, kuris veda toliau už sritį skirties, kur subjektas ir objektas stovi vienas priešais kitą. Štai kodėl simbolis nuo komunikacijos juda link komunijos. Komunikacija vyksta tarp subjekto ir objekto, bet komunija viršija šią perskyrą – tai dalinimasis fundamentalia vienybe“. Tokioje vienybėje ne žmogus, bet Dievas tampa savos ir mūsų tapatybės, visų santykių, tikrovės atskaitos tašku ir priežastimi.

Šaltinis: antradiena.wordpress.com