Vytis Valatka. Antikos kinikai: esminiai istoriniai faktai

Nepelnytai užmiršti

Antikinės filosofijos retrospektyvoje vargu ar atrasime tokio pat paradoksalaus likimo filosofinę mokyklą kaip kinikai. Įkurta antikinės graikų filosofijos suklestėjimo laikotarpiu, paskelbusi pirmąjį totalinį maištą prieš civilizaciją ir išsilaikiusi net apie 1000 metų, ši mokykla ir jos plėtota filosofija – kinizmas – daugelio filosofijos istorikų buvo nepelnytai užmiršta.  Štai naujojoje Trumpojoje Filosofijos Enciklopedijoje iš visų kinikų tėra pristatytas Diogenas Sinopietis (412 – 323 m. pr. Kr.) , o kinizmui kaip atskirai antikinės filosofijos sistemai išvis neatrasta vietos. Minėtos užmiršties priežastys gana aiškios. Pirmiausiai, iki mūsų dienų neišliko nė vienas pilnas kinikų filosofijos šaltinis. Įvairių epochų kinikų – Antisteno, Diogeno Sinopiečio, Krateto, Menipo, Biono, Demetrijaus ir kt. – veikalai yra žuvę; išliko tik atskiri jų fragmentai bei kitų autorių (Platono, Aristotelio, Stobėjaus, Aleksandro Afrodisijiečio, Diogeno Laertiečio, Epikteto, imperatoriaus Juliano Atskalūno ir t. t.) liudijimai. Antra, didelė minėtų liudijimų dalis atskleidžia ne tiek kinikų filosofines pažiūras, kiek jų biografijos faktus (dažnai netgi anekdotinio pobūdžio!) bei asmenybės bruožus. Tad nenuostabu, kad netgi dažnas šių dienų filosofas ar filosofijos istorikas lengviau prisimena tai, kad garsusis kinikas Diogenas gyveno vyno statinėje ar kad jis su žibintu rankose bėgiojo po Atėnų gatves, šaukdamas „Ieškau žmogaus!“, negu tai, kad vienas esminių kinizmo principų buvo vadinamoji apatija, arba beaistriškumas.

Kaip bebūtų, tokį ilgą amžių nugyvenusi kinikų filosofija, kuri, pasak imperatoriaus Juliano Atskalūno, buvo plėtojama visais laikais ir visose vietose, neabejotinai nusipelno ne užmaršties, o išsamios analizės. Gana sėkmingu tokios analizės bandymu laikytina I. M. Nachovo studija „Kinikų filosofija“ . Čia išsamiai pristatyta kinikų mokyklos istorija bei esminiai kinizmo filosofijos principai. Visgi šioje knygoje vyrauja paprastas minėtųjų principų atpasakojimas, stokojantis gilesnės lyginamosios analizės bei tikslios jų šaltinių identifikacijos. Tuo tarpu kitoms platesnėms kinikų filosofijos studijoms nepavyko išvengti pernelyg kategoriško, vienapusiško požiūrio – jų autoriai, suabsoliutinę vieną kinizmo aspektą – maištą prieš civilizaciją, šioje filosofijoje įžvelgė žymiai daugiau negatyvo nei pozityvo. Štai D. R. Dudley kinizmą laikė neaukštos intelektualinės vertės filosofine sistema.  Jo tvirtinimu, net ir „antikinės filosofijos studento požiūriu kinizme vargu ar yra kas nors daugiau nei primityvi ir pabloginta Sokrato etikos versija, kuri jo  saikingumą išpučia iki fanatiško asketizmo, jo ironiją sukietina iki sardoniško kvatojimo iš žmonijos kvailysčių ir neturi jokios analogijos su jo autentiška meile pažinimui“ . Taigi be kitų ydų, Dudley kaltino kinizmą neapykanta mokymuisi, pažinimui ir žinojimui.  Tuo tarpu I. Kiddas siekė palikti kinizmą ant plyno praktinės veiklos lauko, atimdamas iš kinikų mokyklos bet kokį teorinį pamatą.  Pasak šio filosofijos istoriko, „kinikų mokykla nesukūrė  jokios  teorijos, o šios mokyklos atstovai tebuvo tik tam tikro gyvenimo būdo (way of life) propaguotojai“. Dar žiauresnį nuosprendį kinikams paskelbė F. Sayre‘is. Anot pastarojo, kinizmas išvis neturėjęs nieko bendro su graikų filosofine tradicija. Tai visiškai svetimas graikų kultūrai reiškinys, tiksliau sakant, tam tikras kultūrinis importas, atvežtas į Graikiją iš Indijos prekybiniais Juodosios jūros keliais.  

Aptartame kinizmo užmaršties ir nuvertinimo kontekste vienas esminių šių eilučių autoriaus uždavinių yra minėtos filosofijos reabilitacija. Šiuo tekstu pradedamas ciklas straipsnių, skirtų pagrindinei kinikų filosofijos disciplinai – etikai. Šiame straipsnyje maloniajam skaitytojui pateikiame trumpą kinikų filosofinės mokyklos istorijos aprašymą.

Kinikų mokyklos susiformavimas ir sklaida

V – IV a. pr. Kr. antikinės Graikijos filosofijoje įvyko nemažai pakitimų. Vienas svarbiausiųjų – humanis¬tinio racionalizmo krypties atsiradimas. Jei pirmieji graikų filosofai (t. y. vadinamieji natūrfilosofai, arba fiziologai) daugiausiai tyrinėjo daiktų prigimtį (φύσις), tai naujosios krypties atstovai didžiausią dėmesį ėmė skirti žmogiškajai (antropologinei) problematikai. Pradėta galvoti, kad filosofija, remdamasi prigim¬tuoju protu, galinti pažinti žmogaus prigimtį, o pažinusi – išspręsti visas žmogiškąsias problemas, suteikdama aukščiausiąjį gėrį – laimę. Todėl humanistinio racionalizmo filosofijoje svarbiausią vaidmenį vaidino jau nebe kosmologija ar ontologija, o logika, politika ir etika. Kitaip sakant, akivaizdi pirmenybė pradėta teikti praktinėms disciplinoms, pateikiančios žmogui tam tikros veiklos (mąstymo, elgesio, valstybės valdymo ir pan.) orientyrus, privalančius užtikrinti jo gerbūvį, laisvę, ramybę ir laimę. Tokią filosofiją puoselėjo sofistai, Sokratas ir vadinamieji sokratikai: megariečių, kirėniečių ir kinikų mokyklos.

Pats kinikų pavadinimas kildinamas iš graikiško vietovardžio Κυνόσαργες (liet. – baltas šuo). Taip vadinta kalva Atėnuose, ant kurios stovėjo mokykla nesantuokiniams vaikams. Šioje mokykloje dėstė pirmasis kinikas Antistenas (445 – 365 m. pr. Kr.) . Ir kaip teigia Nachovas, „natūralu, kad Antisteno pasekėjai buvo pavadinti „šunimis“, „kinikais“ (κύνες, κύνικοι), panašiai kaip Akademijoje dėsčiusio Platono mokiniai – „akademikais“ . Kita versija kinikų terminą išveda iš graikiško žodžio κύων (liet. – šuo). Šiuo vardu kinikai vadinti dėl šuniško gyvenimo būdo, pasireiškusio tėvynės, šeimos, namų ir turto neturėjimu; valgymu ir netgi mylėjimusi viešose vietose bei kandžiu šaipymusi iš savo oponentų, prilyginamu skaudžiam šuns įkandimui.

Paprastai išskiriami 3 kinikų mokyklos etapai:

1. Senieji kinikai (V – IV a. pr. Kr.): mokyklos įkūrėjas Antistenas, jo mokinys Diogenas, pastarojo mokiniai Kratetas, Hiparchija ir kt.

2.  Helenizmo laikotarpio kinikai. (III – I a. pr. Kr.): Bionas, Menipas ir kt.

3.  Romėnų kinikai. (I – V a. po Kr.) Demetrijus, Enomajus, Izidorius, Salustijus ir kt.

Visgi reikšmingiausiu reikėtų laikyti pirmąjį kinikų mokyklos etapą: būtent V – IV a. pr. Kr. buvo sukurti pagrindiniai kinikų filosofijos principai, kurie su tam tikromis modifikacijomis išsilaikė apie tūkstantį metų. Kodėl taip ilgai? Atsakymo reikėtų ieškoti socialinėje kinizmo bazėje. Mat jau nuo pirmųjų savo gyvavimo metų kinizmas tapo beteisių žmonių filosofija. Jo socialinį pagrindą sudarė vergai ir kadaise vergais buvę atleistiniai. Kinikų filosofija, negalėjusi pasiūlyti šiems žmonėms realios teisinės laisvės bei pilietinių teisių, suteikė jiems vidinę laisvę, ramybę, dvasios tvirtumą, išmintį. Kinizmas buvo šių žmonių prieglobstis bei užuovėja. Ir todėl tol, kol egzistavo socialinis vergijos fenomenas, klestėjo ir kinizmas, kurio branduolys buvo etika, nes būtent ji, o ne logika, gnoseologija ar ontologija rodė savo pasekėjams kelią į vidinę laisvę, ramybę, dvasios tvirtybę, laimę, dorą ir prasmingą gyvenimą. Kita vertus, šie kinikų etikos orientyrai buvo aktualūs ir laisviesiems graikiškųjų polių piliečiams, kurie nesaugiame antikiniame pasaulyje dėl dažnų karų, plėšimų, perversmų, gaisrų ir epidemijų nuolatos rizikuodavo tapti vergais, tremtiniais, benamiais, elgetomis, ligoniais ar invalidais. 

Vytis Valatka yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto profesorius.