RSS
Facebook
Kelias į laisvę nebuvo, nėra ir nebus rožėm klotas. Taip pat ir laisvės išlaikymo kelias. Tad šiandien tuo labiau norisi padėkoti įvairių kartų ir epochų šių kelių tiesėjams. Juos šiandien pagerbiame poetiniu laukinių rožių vainiku. Tai arche.lt skaitytojams jau gerai žinomo Broniaus Krivicko eilėraštis "Laukinių rožių šlamesys", parašytas 1946 m., kai atrodė, visi keliai, keleliai ir šunkeliai į laisvę nenumaldomai užsiveria. Eilėraščio autorius pats buvo vienas kelio į Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę tiesėjų, 1945 m. vasarį įsijungęs į partizanų būrį, veikusį Nemunėlio apylinkėse ir Skaistkalnės miškuose, kuriuose 1952 m. buvo nukautas.
Laukinių rožių šlamesys
Pabudino mane iš miego.
Virpėjo aukso debesis
Ties amžina viršūne sniego.
Laukinių rožių vainiku
Aš savo galvą padabinęs,
Kopiau aukštyn staigiu taku,
Kur virpa debesis auksinis.
Ir degė rožės raudonai,
Kai pasiekiau viršūnę kalno,
Ir kloniuos miestai milžinai
Atrodė kaip žaislai ant delno.
Kristalai ant aštrių klinčių
Žėrėjo tartum lobių skrynia.
Lengvai plazdėjo ant pečių
Man skraistė debesies auksinė.
Jutau: nuo rožių dygulių
Kakta iš lėto kraujas teka.
Ir pažvelgiau žvilgsniu tyliu
Į savo nueitąjį taką:
Ten nuo pat kalno apačios,
Kur aukštin mano kelias kėlės,
Lig pat viršūnės išdidžios
Snieguos žėrėjo kraujo gėlės.
1946
0 komentarai