Dievo malonė, sakramentinė malonė, pašvenčiamoji malonė
Łaska Boża, łaska sakramentalna,
łaska uświęcająca
Dievo malonė iš esmės yra kiekvienas žmogų išganantis
Dievo veiksmas. Todėl galime sakyti, kad malonė yra viena, kaip vienas yra Dievas.
Tačiau, atsižvelgiant į pasikeitusias aplinkybes, taip pat ir į Dievo veiksmų būdus
bei pasekmes, mes atskiriame skirtingus malonės tipus, įskaitant "sakramentinę
malonę" (gratia sacramentalis),
"Šventosios Dvasios malonę, suteiktą Kristaus ir savą kiekvienam
sakramentui "( Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1129).
Tridento Susirinkimas moko, kad per sakramentus
"visas tikrasis teisingumas arba prasideda, arba, jau pradėtas, yra didinamas,
arba, jei prarastas, yra atstatomas" (Denz. 1600). Todėl sakramentinė
malonė esmingai yra pašvenčiamoji malonė (gratia
sanctificans). Reikia pažymėti, kad "pašventinamosios malonės"
samprata yra daug platesnė už "sakramentinės malonės" sampratą. Nes
Dievas žmonių santykius šventinti gali ateiti ir anapus sakramentų. Kitaip
tariant, Dievas taip pat išgano ir ne sakramentiškai, kaip Vatikano II Susirinkimas
moko: "mes turime tikėti, kad Šventoji Dvasia tik Dievui žinomu būdu siūlo
kiekvienam žmogui būti susietu su šiuo Velykiniu slėpiniu." (Gaudium et
spes, 22).
Išsiskyrę asmenys, gyvenantys naujose [Vert. - ne sakramentinėse] sąjungose, yra
padėtyje, kurioje jie stokoja sakramentinės malonės, susijusios su Santuokos
sakramentu, Atgailos ir Šventosios Komunijos sakramentais. Tačiau iš šių asmenų
- pagal formalų apibėžimą – jokiu būdu Dievo malonė nėra atimta apskritai, t.y.
pašventinamoji malonė, kurią Dievas gali duoti - kaip mes jau sakėme - ne sakramentiškai.
Štai kodėl Jonas Paulius II Familiaris
consortio[1] glalėjo rašyti: "Jie
[išsiskyrusieji ir naujai susituokę išsiskyrusieji] gali, be abejonės, ir
turi dalyvauti jos gyvenime. Tebūnie skatinami klausytis Dievo Žodžio,
dalyvauti Šventose Mišiose, ištvermingai melstis, aktyviau įsijungti į
bendruomeninę meilės ir teisingumo veiklą, krikščioniškai auklėti vaikus,
ugdyti atgailos dvasią ir rūpintis atgailos darbais, tuo būdu nuolat prašant Dievo malonės." (84)
Išsiskyrusieji asmenys, gyvenantys naujuose sąjungose, iš tiesų gali prašyti
Dievo suteikti jiems Jo malonę, kuri, nors ir nėra ir negali būti sakramentinė
malonė be tam tikrų sąlygų įvykdymo, vis dėlto yra tikroji Dievo malonė, kuri
atstato išganomuosius santykius su Juo. Tačiau tai nereiškia, kad išsiskyrusiems
ir naujose sąjungose gyvanantiems žmonėms yra atveriamas kelias į sakramentinę
Komuniją. Priešingai, jei tai būtų, jie nusigręžtų ne tik nuo vidinės sakramentinės
malonės logikos, bet ir rizikuotų netekti ne sakramentinės malonės.
Fr. Dariusz Kowalczyk SJ
ARCHE komentaras. Apaštalas Paulius moko, kad
Santuoka yra Kristaus visiško atsidavimo savo Bažnyčiai tikroviškas įgyvendinimas
(Ef 5,22-33), t.y. sakramentas. Katalikų Bažnyčios Katekizmas šį mokymą
išskleidžia: „Dievas, sukūręs žmogų iš meilės, pašaukė jį meilei, kuri yra
pagrindinis ir įgimtas kiekvieno žmogaus pašaukimas. Juk žmogus sukurtas pagal
Dievo paveikslą ir panašumą, o „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16). Kadangi
Dievas sukūrė vyrą ir moterį, jų
tarpusavio meilė yra absoliučios ir nesibaigiančios Dievo meilės žmogui
atvaizdas.“ (1604). Tokiu būdu Santuokos sakramentas yra
Eucharistijos sakramento tąsa sutuoktinių - įgyvendinančių Kristaus ir
Bažnyčios apibusį absoliutų vienas kitam atsidavimą - santykyje. „Šita
paslaptis yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5,32).
Sakramentiniame santykyje gyvenantys krikščionys būtent savo ištikimybe
vienas kitam iki mirties liudija Dievo absoliučiai mylinčią prigimtį, kuri
jiems yra dovanojama sakramentine malone. Nuosekliai, išsiskyrusieji krikščionys
gi jau nebeliudija Dievo prigimties, išsiskleidusios mums Dievo Sūnaus Įsikūnijimu,
Kančia ir Prisikėlimu. Tačiau jų Dievo meilės žmonijai ir ištikimybės Bažnyčiai
liudijimas, nors ir skausmingas, gali būti kitoks. Atgaila dėl juos ištikusios
nelaimės ir, to pasekoje, sakramentinės malonės stokos, išsiskyrusieji liudija Bažnyčios
kančią dėl ją kankinančios nuodėmės ir, kartu, didelį ilgesį susibūti pilnatviškai
su Kristumi. Toks skausmingas ilgesys ir pastarąjį palydinti būtinai nuoširdi
atgaila irgi yra Dievo malonės veikimo vaisius, taigi, gyvenimas Tiesoje.
Neatimkime šios Tiesos iš išsiskyrusių krikščionių; palaikykime juos
Tiesoje.
Dar kartą išgirskime šventojo Jono Pauliaus mokymą posinodiniame
paraginime FAMILIARIS CONSORTIO:
84. Deja, kasdieninė
patirtis liudija, kad tas, kuris kelia skyrybų klausimą, planuoja iš naujo
susituokti, aišku, be katalikiškų bažnytinių sakramentų. Kadangi skyrybos yra
nelaimė, kuri, kaip ir visos nelaimės, vis dažniau pasitaiko ir katalikiškoje
aplinkoje, būtinas neatidėliotinas šios problemos sprendimas. Šį klausimą
tiesiogiai sprendė Susirinkimo Tėvai. Juk Bažnyčia įkurta tam, kad visus
žmones, ypač pakrikštytuosius, vestų į išganymą, ir ji negali palikti pačių
likimui tų, kurie, jau susieti sakramentiniu ryšiu, bandė sudaryti naują
santuoką. Bažnyčia taip pat nenuilsdama stengsis atiduoti jų dispozicijai savo
turimas išganymo priemones.
Tegul ganytojai žino, kad dėl tiesos meilės turi gerai
orientuotis ir suprasti padėtį. Juk yra skirtumas tarp tų, kurie stengėsi
išsaugoti pirmąją santuoką ir visai neteisingai buvo palikti, ir tų, kurie
suardė teisėtą santuoką dėl sunkios savo kaltės. Pagaliau yra ir tokių, kurie
iš naujo susituokė, kad galėtų išauklėti vaikus, o jų sąžinė subjektyviai
įsitikinusi, jog galutinai iširusi ankstesnė santuoka niekada nebuvo teisėta.
Kartu su Susirinkimu karštai kviečiu ganytojus ir visą
tikinčiųjų bendruomenę teikti paramą išsiskyrusiems, nuoširdžiai rūpinantis,
kad jie nesijaustų atskirti nuo Bažnyčios; jei gali, be abejonės, turi
dalyvauti jos gyvenime. Tebūnie skatinami klausytis Dievo Žodžio, dalyvauti šv.
Mišiose, ištvermingai melstis, aktyviau įsijungti į bendruomeninę meilės ir
teisingumo veiklą, krikščioniškai auklėti vaikus, ugdyti atgailos dvasią ir
rūpintis atgailos darbais, tuo būdu nuolat prašant Dievo malonės. Tegu Bažnyčia
meldžiasi už juos, tegu juos drąsina, tegu būna gailestinga motina, kuri
palaiko jų tikėjimą ir viltį.
Tačiau Bažnyčia iš naujo
patvirtina savo nuostatą, kuri remiasi Šventuoju Raštu, neleisdama priimti
eucharistinės Komunijos išsiskyrusiems, kurie sudarė naują santuoką. Jiems
negali būti leista priimti Komuniją nuo to momento, kai jų gyvenimo būdas
objektyviai prieštarauja meilei tarp Kristaus ir Bažnyčios, meilei, kurią
išreiškia ir įgyvendina Eucharistija. Be to, yra ir kitas motyvas: leidimas
priimti jiems Eucharistiją galėtų suklaidinti tikinčiuosius ar versti juos
abejoti Bažnyčios mokymu apie santuokos neišardomumą.
Susitaikyti – priimdami Atgailos
sakramentą, kuris atvertų kelią eucharistinei Komunijai, – gali tik tie, kurie,
gailėdamiesi, kad buvo neištikimi Kristui, yra pasirengę taip sutvarkyti savo
gyvenimą, kad jis neprieštarautų santuokos neišardomumui. Tai bus tada, kai
vyras ir moteris dėl svarbių priežasčių – pavyzdžiui, vaikų auklėjimo, – negali
išsiskirti ir „nusprendžia gyventi visiškai santūriai arba susilaikydami nuo
aktų, kurie leistini tik sutuoktiniams“.
Panašiai pagarba, skirta
Santuokos sakramentui, patiems sutuoktiniams, jų giminaičiams ir tikinčiųjų
bendruomenei, draudžia ganytojui dėl kokių nors motyvų ar priežasčių iš naujo
besituokiantiems išsiskyrusiems teikti kokias nors bažnytines apeigas. Juk tai
sudarytų naujos sakramentinės santuokos įspūdį ir galėtų suklaidinti, tarsi
teisėtai sudaryta santuoka gali būti išardyta.
Taip elgdamasi Bažnyčia yra ištikima Kristui ir Jo tiesai; taip pat vadovaujasi motiniškumo jausmu savo vaikams, ypač tiems, kurie buvo nekalti, kad juos paliko teisėtas sutuoktinis.
Bažnyčia tvirtai tiki, jog net tie, kurie neįvykdė Viešpaties įsakymo ir iki šio laiko taip gyvena, gali gauti iš Viešpaties atsivertimo ir išganymo malonę, jeigu ištvermingai melsis, atgailaus ir mylės.
[1] Apaštališkasis paraginimas FAMILIARIS
CONSORTIO: dėl krikščioniškos šeimos uždavinių šiuolaikiniame pasaulyje, Roma:
1981.
0 komentarai