Klausimą galime išsakyti ir
taip: ar gražu, gėrybinga ir tiesu yra tai, kas yra? Ar Būtis veriasi mums Grožiu, Gėriu ir Tiesa?
Klausdami lyg jau ir numanome atsakymą. Jeigu mūsų prigimtis šios Trejybės negali
nesiekti, tai mūsų godojama Būtis būtinai skleidžiasi šiomis jai savomis
didžiosiomis bendrybėmis ir, tuo pačiu, siekiniais žmogui. Vadinasi, įsibūtinti
tegalima tik Grožyje, Gėryje ir Tiesoje. Taigi ir mąstantysis proto žiūra
siekia įžvelgti tai, kas amžinai gražu,
gera ir tiesu.
Bet kas tai yra? Kas mus būtinai ir iš pamatų sujudina ... sujaudina,
sujudrina, įaudrina?
Gėris
Gėris yra visa, kas yra. Visa esatis yra gėrybinga.
Gėrimės visa būties aprėptimi.
Kodėl kopiame į kalnus? Žinia, kalno
viršūnės siekiame, kad nuo jos pasigėrėtume nuostabiu vaizdu, įkvėptume erdvės
gaivos ir t.t. Iš tiesų, trokštame išgyventi esaties aprėptį ir čia aukštai pajusti, kad esame daugiau nei
ten ribotoje apačioje.
Kodėl norime pinigų? Todėl, kad
norime jaustis esą įgalūs susibūti su tuo, ko trokštame kaip mums savo gėrio.
Kodėl trokštame galios? Panašiai
kaip ir su pinigais: trokštame jausti valdžią tam, kas yra, kad išgyventume savo
būtiną pranašumą.
Kodėl trokštame laisvės? Todėl,
kas laisvi esame išgyvendami vis naujos vertės aprėpties ir jos įsisavinimo
pagrįstą lūkestį.
Žmogus ir tarpsta neriboto gėrio
lūkesčiu. Tik viena yra patirti netvarią gėrio regimybę ir savintis man gėrybingus pakaitalus; kita ir tikra
– susitapatinti su tuo, kas yra iš tiesų.
Mąstantieji
įžvelgia visete tveriantį Gėrį, t.y. tiesiog tai, kas yra visur ir visada. Gėris ir yra Būtis. Ir tas, ką mąsto
šią tveriančą esatį, sutampa su Gėriu ir tampa Jo šaltiniu kitiems žmonėms.
Tikrai gėrybingas, arba mąstantis
žmogus, tiesiog yra išbaigtumo, arba tobulumo, siekiantis žmogus, nes atliepia jai
savo išbaigtumo ieškančią prigimtį.
Išbaigtumo ieško kiekvienos esaties prigimtis. Nes esatis buvoja kaip atskirybė. O būti ji
gali tik kaip kažkokio išbaigto pavidalo atskirybė. Esatis yra gėrybinga
tiek, kiek ji yra ir yra tvariu pavidalu. Taigi atskirybės
būtis yra apsprendžiama jos išbaigtu tvarumu. Vadinasi kiekviena atskira esatis
yra gėrybinga tiek, kiek yra išbaigta
pagal ją sutvėrusio kūrėjo sumanymą.
Tiesa
Tiesa yra nepaslėptis (ἀλήθεια) to, kas yra iš tiesų. Kaip jau esame
aptarę: to, kas yra iš tiesų įžvalga
ir yra Tiesa.
Ar tai reiškia, kad kažkas, kas
kinta negali būti Tiesa? Sava patirtimi, kaip aptarėme, siekiame įsivardinti tai, kas yra ir atskirti nuo jos tai, ko nėra. Todėl mąstantysis, taigi, suvokiantis mūsų būtyje teigiančios ir kartu
čia pat yrančios būties prieštaringumą, siekia įžvelgti kiekviename esinyje
tai, kas iš tiesų yra ir neyra. Tveriantis suvokinys apie esinio
būvį ir yra Tiesa. Platonas įvardijo, kad tokia tiesa ir yra nekintama esinį
kisme remianti idėja (εἶδος).
Kitaip tariant, kintamus būvius esatyje remia nekintamas tvėrinys, tam tikras esinio
pamatas, esantis anapus kismo (ὑπόστασις).
Anapus kismo ir regimybės
vaizdinių įžvelgiantis protas mąsto šį pamatą. Tik ši sąvoka įsivardijama įžvalga ir tėra vertai vadinama
protinga. Tačiau mąstantis protas čia pat siekia pavidalą įveikti žengdamas
anapus pačio esinio pagrindo slypinčio visos esaties šaltinio – Prado link.
Tiesa apie bet kokį daiktą yra neišsami, taigi, ribota, jeigu neįžvelgiamas
pats daiktą kildinąs Būties šaltinis, be kurio daiktas nėra palaikomas tvariame
būvyje. Todėl Tiesa apima ne tik tveriančio pagrindo (tvėrinio) suvokinį, bet
ir pastarojo santykį su tveriančiuoju Pradu - Tvėrėju. Kitaip tariant, Kūrėjo
šviesos įžvalga viseto suvokinyje ir yra Tiesa.
Tiesa suvokiama Vienyje,
kuriame – priežastis būtinai siejasi su pasekmėmis. Nes Tvėrėjas nuolat įbūtina
tvėrinius.
Grožis
Grožis yra pasigėrėjimas tuo, kas yra. Jeigu sugebame įžvelgti ir
gėrėtis ne regimybės apžavais, o tuo, kas
yra iš tiesų, tuomet gėrimės visetą kartu įbūtinančiu Tvėrėjo ir jo
tvėrinių grožiu, taigi, tuo, kas yra,
ir ne ỹra kaip nieko neremiamos
atskirybės.
Kaip jau įžvelgė Platonas savo
„Puotoje“, grožio patirtis gali atverti Gėrio trokštančios sielos kelią į Prado
pažinimą (Tiesą - Išmintį). Svarbu niekada nesustoti Grožio kelyje ties riboto
grožio tvėriniu. Nes sustojimas reiškia apžavo spąstus. Amžinas Grožis yra
beribis ir begalinis. Jis atveda prie viseto to, kas yra – Gėrio šaltinio.
0 komentarai