Negalime nematyti to, kas yra gražu. Negalime netrokšti to, kas yra gera. Negalime nesitvirtinti tame, kas
yra iš tiesų ir tikra - tiesoje. Štai
šių dalykų godoja mūsų prigimtis. Tad šių dalykų esame traukiami visa sava
prigimti – juslėmis, jausmais, protu, valia.
Didieji siekiniai - grožis,
gėris ir tiesa - veda mus į trokštamą Amžinybę. Tačiau tuo pačiu didieji
siekiniai yra kiekvienos regimybės ir klaidos pagrindas. Kodėl? Matyt, kaip jau išsiaiškinome, todėl kad kiekvieną
trokštamą regimybę įvaizdiname lyg kad pačią Amžinybę – mūsų prigimties stiebimosi
tikslą. (Štai taip dažna ėdalo, gėralo ar kitokio gerovės pažado reklama
tiesiog spindėte spindi nežemiška amžinai jauno ir laimingo žmogaus laime!).
Mus jaudina, judrina ir audrina visa, kas žada tveriančią ir būtiną gerovę. Mes
gi negalime apie gerovę nesvajoti. Gerovės pažadai masina mūsų prigimtį
neatspiriama jėga.
Pavyzdžių yra apstu: štai eina
graži mergina. Vyrukas negali atitraukti nuo jos akių. Vyruką judrina merginos
grožis. Vyrukas ima manyti, kad jam gali būti gera su šia mergina būti. Jis ima
svarstyti, kaip ją pasiekti ir su ja susibūti. Vyrukas jai meilinasi, jai įsiteikia
ir jiedu ima draugauti. Ilgainiui ši draugystė jam ima daug kaštuoti. Tarp
besimyluojačių prasideda arši nesantaika, ir jiedu išsiskiria. Tada su
palengvėjimu ir kartu su pasibaisėjimu vyrukas ima galvoja: koks aš buvau
kvailas!? Dabar jis jaučiasi ant tikresnio pagrindo, nes jis žino apie tą
merginą „visą tiesą“. (Dar daugiau, galbūt ima numanti, kad „visos jos tokios“.)
Karti patirtis daugiau neleidžia jam apsižavėti ir prarasti „blaivų protą“. Nes
protas ima įžvelgia „tai, kaip būna iš tiesų“, ir vyrukas nesileidžia būti
įvaizdintas regimybės apžavų.
Šiame pasaulyje apžavai valdo
žmoniją. Kiekviena įsbūtinimą ir įgalinimą žadanti regimybė yra pagavi tiek,
kiek ji sujudrina sielą tariamu ar tikru grožio, gėrio ir tiesos turiniu.
Žmogaus sielos atliepas grožiui, gėriui ir tiesai yra būtiškas. Nelygu, ką
siela apčiuopia kaip grožį, gėrį ir
tiesą. Tačiau būtinai ir visada to siekia.
Negali žmogus bent kažkuo
nesigrožėti, nes rega visada krypsta į malonius, vadinasi, tam tikru būdu ir
prasme gražius dalykus.
Negali žmogus neišgyventi to,
kas yra ir tai, kas jį palaiko jam būtiname gėryje.
Negali žmogus nesiekti savęs ir
savo aplinkos įsivardijimo kaip tikrai tam tikru būdu ir prasme esančios,
taigi, tiesios.
Mūsų suvokimo būdai, prasmės,
išgyvenimai ar kitokie įsivardijimai yra žmogiškai riboti ir suvirstantys į
atskirybes. Tačiau visuotina yra
grožio, gėrio ir tiesos savaime visose atskirose patirtyse paieška. Taigi ir
turime paklausti: kaip grožis, gėris ir tiesa buvoja visuotinai?
0 komentarai