RSS
Facebook
Kaip pažįstame tai, kas yra? Kaip perrėžiame regimybės
ir manymo apie tai, kas būva šydą ir
atpažįstame tai, kas yra iš tiesų? Tai
– visiems rūpimas klausimas. Nes visi dažnai klystame. Skaudžiausiai klystame
apsigaudami apie tai, kas yra. Apsigauname
ne tik todėl, kad mums meluoja ir daug meluoja. Apsigauname ir todėl, kad patys
patenkame į regimybės ir saviapgaulės spąstus. Dažnai regime tai, ką norime
matyti ir , todėl, klaidingai manome apie tai, ką regime. Įprastai būna skaudu
pripažinti, kad klystame. Kodėl taip yra? Ar rega mus išduoda? O gal anapus
tikrovės slypi Didysis Apgavikas, kuris mums meluoja, kaip XVIa. prielaidavo
Dekartas?
Visgi pripažinkime akivaizdumą:
gal būt kiek skirtingai, visgi visi matome tuos pačius daiktus. Taigi rega mūsų
nepaveda. Tad kodėl klystame, kai imame įsivardyti ar spręsti apie tai, ką
regime? Įsivardydami klystame, kai tiesiog silpnai įsižiūrime ir sunkiai
atpažįstame pavidalą. Štai tolumoje kažkas stūkso. Nesivargindamas įsižiūrėti,
tiesiog įsivardiju kažką, kas labiausiai tikėtina galėtų ten būti. Tuo tarpu spręsdamas apie tą kažką įžvelgtą ar kitaip
patirtą imuosi įsisavinti tai, ką patyriau ir tai įsivardiju. Įsisavinti reiškia
būtinai spręsti apie dalyko man gėrį ar
blogį. Tai, kas man gera ar tai, kas man bloga patiriu juslinių ir jusminių
judesių dėka: kažkas patirtas mane traukia link ar
atgraso nuo patirties šaltinio. Štai šios patirties pagrindu ir imu spręsti
apie įsisavintiną gėrį arba atgrasytiną blogį. Kuo labiau žmogus yra išsilavinęs,
tuo jo svarstymas apims didesnį pažinimo apie tai, kas gera ar bloga patirčių
ir žinių kiekį. Tuo ir sprendimas galėtų būti pagrįstesnis ir tikresnis. Ir vis
dėl to mes klystame. Daug ir nuolat. Kodėl?
Išsilavinimas - patirčių ir
žinių kraitis - neišvaduoja iš regimybės. Pradėkime nuo to, kad gėrio siekimas
pirmiausiai pasireiškia įsivaizdavimu. Patiriami jusliniai ir jusminiai
judesiai suveši atmintyje tūnančiais vaizdiniais. Mažai lavintas ir, tuo
labiau, nesavimonus (nekritinis) protas yra linkęs spėriai įsivardyti vaizdinį
kaip „tikrą“ patirties šaltinį. Štai taip ir priimamas greitas ir lengvas
sprendimas. Ir jis bus klaidingas, nes protas pasiduoda įvaizdintai regimybei,
ir nemąsto to, kas yra iš tiesų. Mūsų
laikų visuomenėse tiesiog klesti įvaizdintos regimybės. Esame sočiai
maitinami vaizdiniais, kad regėtume ne tai,
kas yra; o tai, ką tūlas pardavėjas nori mums įsiūlyti.
0 komentarai