„Katalikų pasaulio leidinių“ lentynoje - šv. Jono Kronštatiečio knyga

Šventasis Jonas Kronštatietis. Mano gyvenimas Kristuje. Iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė. – Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2016. – 336 p. – (Bibliotheca christiana)

Šv. Jonas Kronštatietis (1829–1908) – vienas garsiausių Rusijos Ortodoksų Bažnyčios dvasininkų, kurio rašytinis palikimas iki šiol kelia didelį skaitytojų susidomėjimą. Pagal dienoraščio įrašus sudaryta knyga Mano gyvenimas Kristuje – tai gilios dvasinės ir teologinės patirties atspindys, gyvas liudijimas sielos, kuri kalba su Dievu ir iš Jo malonės gauna palaimingą nušvitimą, puikus dvasinio gyvenimo vadovas kiekvienam krikščioniui.

T. Jonas buvo puikus pamokslininkas, beje, kalbėdavo visai paprastai ir dažniausiai daug nesiruošęs – ekspromtu. Jis neieškojo nei gražių žodžių, nei originalių posakių, bet jo pamokslai pasižymėjo nepaprasta minties jėga ir gelme, o drauge ir išskirtiniu teologo išprusimu, tačiau vis tiek būdavo suprantami net paprastiems žmonėms. Iš kiekvieno jo žodžio sklido kažkokia ypatinga jėga, atspindinti jo paties dvasios stiprybę.

Nepaisant nepaprasto užimtumo, t. Jonas rasdavo laiko rašyti dvasinį dienoraštį, pasižymėdavo mintis, aplankiusias meldžiantis ar kontempliuojant, kai patirdavo „palaimingą sielos nušvitimą, kurį suteikdavo visa apšviečianti Dievo Dvasia“. Iš būtent tų minčių ir sudaryta nuostabi knyga – Mano gyvenimas Kristuje. Ši knyga – tikras dvasinis lobis ir gali stovėti greta įkvėptų didžiųjų senovės Bažnyčios tėvų ir krikščionių tikėjimo pasišventėlių kūrinių. Tai visiškai savitas dienoraštis, jame kiekvienas skaitytojas ras neapsakomai pamokomą autoriaus dvasinio gyvenimo atspindį. Ši knyga amžiams išliks ryškus paliudijimas, kaip gyveno didysis mūsų teisuolis ir kaip dera gyventi tiems, kurie nori ne tik vadintis, bet iš tikrųjų būti krikščionys.

T. Jono žodžiai ir pamokymai – tikras Šventosios Dvasios dvelksmas, atveriantis mums neištiriamas Dievo išminties gelmes. Jie stulbina įstabiu dėstymo, minties ir jausmo savitumu. Kiekvienas žodis – iš širdies, sklidinas tikėjimo ir ugnies, kiekviena mintis – pribloškianti gelmė ir išmintis, visur – nuostabus paprastumas ir aiškumas. Nėra nė vieno nereikalingo žodžio, nėra „gražių posakių“. Jų negalima tik „perskaityti“ – juos reikia skaityti nuolatos, ir kaskart rasi kažką nauja, gyva ir šventa. Pagrindinė visų t. Jono raštų mintis yra ši: reikia iš tikrųjų karštai tikėti į Dievą ir gyventi, kaip liepia tikėjimas, nepaliaujamai kovojant su nuodėmingomis aistromis ir geismais, reikia būti atsidavusiems tikėjimui.

Nors kartą t. Jonas ir tarė, esą jo gyvenimas nėra asketiškas, bet taip jis pasakė tik iš gilaus nuolankumo. Iš tikrųjų, kruopščiai slėpdamas nuo žmonių savo asketizmą, t. Jonas buvo didis asketas. Jo asketinio pasišventimo pagrindas buvo nuolatinė malda ir pasninkas. Įstabus jo dienoraštis Mano gyvenimas Kristuje aiškiai byloja apie šią asketišką kovą su nuodėmingomis mintimis, apie šį „neregimą karą“, į kurį stoti visus tikrus krikščionis ragina didieji senovės tėvai atsiskyrėliai.