Šventasis Jonas Kronštatietis. Mano gyvenimas
Kristuje. Iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė. – Vilnius : Katalikų
pasaulio leidiniai, 2016. – 336 p. – (Bibliotheca christiana)
Šv. Jonas Kronštatietis (1829–1908) – vienas
garsiausių Rusijos Ortodoksų Bažnyčios dvasininkų, kurio rašytinis palikimas
iki šiol kelia didelį skaitytojų susidomėjimą. Pagal dienoraščio įrašus
sudaryta knyga Mano gyvenimas Kristuje – tai gilios dvasinės ir
teologinės patirties atspindys, gyvas liudijimas sielos, kuri kalba su Dievu ir
iš Jo malonės gauna palaimingą nušvitimą, puikus dvasinio gyvenimo vadovas
kiekvienam krikščioniui.
T. Jonas buvo puikus pamokslininkas, beje, kalbėdavo visai paprastai ir
dažniausiai daug nesiruošęs – ekspromtu. Jis neieškojo nei gražių žodžių, nei
originalių posakių, bet jo pamokslai pasižymėjo nepaprasta minties jėga ir
gelme, o drauge ir išskirtiniu teologo išprusimu, tačiau vis tiek būdavo
suprantami net paprastiems žmonėms. Iš kiekvieno jo žodžio sklido kažkokia
ypatinga jėga, atspindinti jo paties dvasios stiprybę.
Nepaisant nepaprasto užimtumo, t. Jonas rasdavo laiko rašyti dvasinį
dienoraštį, pasižymėdavo mintis, aplankiusias meldžiantis ar kontempliuojant,
kai patirdavo „palaimingą sielos nušvitimą, kurį suteikdavo visa apšviečianti
Dievo Dvasia“. Iš būtent tų minčių ir sudaryta nuostabi knyga – Mano gyvenimas Kristuje. Ši knyga –
tikras dvasinis lobis ir gali stovėti greta įkvėptų didžiųjų senovės Bažnyčios
tėvų ir krikščionių tikėjimo pasišventėlių kūrinių. Tai visiškai savitas
dienoraštis, jame kiekvienas skaitytojas ras neapsakomai pamokomą autoriaus
dvasinio gyvenimo atspindį. Ši knyga amžiams išliks ryškus paliudijimas, kaip
gyveno didysis mūsų teisuolis ir kaip dera gyventi tiems, kurie nori ne tik
vadintis, bet iš tikrųjų būti krikščionys.
T. Jono žodžiai ir pamokymai – tikras Šventosios Dvasios dvelksmas,
atveriantis mums neištiriamas Dievo išminties gelmes. Jie stulbina įstabiu
dėstymo, minties ir jausmo savitumu. Kiekvienas žodis – iš širdies, sklidinas
tikėjimo ir ugnies, kiekviena mintis – pribloškianti gelmė ir išmintis, visur –
nuostabus paprastumas ir aiškumas. Nėra nė vieno nereikalingo žodžio, nėra
„gražių posakių“. Jų negalima tik „perskaityti“ – juos reikia skaityti
nuolatos, ir kaskart rasi kažką nauja, gyva ir šventa. Pagrindinė visų t. Jono
raštų mintis yra ši: reikia iš tikrųjų karštai tikėti į Dievą ir gyventi, kaip
liepia tikėjimas, nepaliaujamai kovojant su nuodėmingomis aistromis ir
geismais, reikia būti atsidavusiems tikėjimui.
Nors kartą t. Jonas ir tarė, esą jo gyvenimas nėra asketiškas, bet taip jis
pasakė tik iš gilaus nuolankumo. Iš tikrųjų, kruopščiai slėpdamas nuo žmonių
savo asketizmą, t. Jonas buvo didis asketas. Jo asketinio pasišventimo
pagrindas buvo nuolatinė malda ir pasninkas. Įstabus jo dienoraštis Mano
gyvenimas Kristuje aiškiai byloja apie šią asketišką kovą su nuodėmingomis
mintimis, apie šį „neregimą karą“, į kurį stoti visus tikrus krikščionis ragina
didieji senovės tėvai atsiskyrėliai.
0 komentarai