Dvasios gyvenimas

Dykumos tėvai. Besarionas: „Laikykis tylos ir nelygink savęs su kitais“

× 3/17/2016

Čia užrašytus Besariono žodžius pirmuoju asmeniu pasakoja jo mokinys Dulas. Ketvirtame pasakojime skaitome apie tai, kaip Besarionas lankėsi pas Joną iš Likopolio 391 m., kai buvo sugriautos pagonių šventyklos Aleksandrijoje ir nuverstas Serapijonas. Atrodo, kad Teofilis iš Aleksandrijos paprastus koptų vienuolius naudojo kaip smogiamąsias pajėgas kovai su pagonybe ir su erezijomis − juk Hipatijos istorija pagrįsta tikrais įvykiais. Šiuose pasakojimuose taip pat minimos ir dykumose gyvenusios moterys asketės; kai kurių iš jų išmintingi posakiai buvo užfiksuoti vėliau.

1. Aba Dulas, abos Besariono mokinys, pasakojo: „Vieną dieną ėjome palei jūrą. Aš ištroškau ir tariau abai Besarionui: „Tėve, labai noriu gerti.“ Tas pasimeldė ir tarė man: „Atsigerk jūros vandens.“ Atsigėriau, vanduo pasirodė saldus. Įsipyliau jo į odinį maišą, kad galėčiau vėliau numaldyti troškulį. Tai pamatęs, senolis paklausė, kam man vanduo. Aš atsakiau: „Atleisk, Tėve, bijau, kad vėliau vėl ištrokšiu.“ Senolis atsakė: „Dievas yra su mumis, Dievas yra visur.“

2. Kitą kartą pasitaikius progai aba Besarionas sukalbėjo maldą, vandens paviršiumi perėjo [Chrysoroas] upę ir keliavo toliau. Apstulbęs paprašiau jo atleidimo ir tariau: „Ką juto tavo pėdos, kai ėjai vandeniu?“ Jis atsakė: „Vanduo sėmė tik kulnus, visa kita liko sausa.“

3. Kitą dieną mums keliaujant pas vieną senolį pradėjo leistis saulė. Aba Besarionas taip pasimeldė: „Meldžiu, Viešpatie, sulaikyk saulę, kol pasieksime tavo tarną.“ Taip ir atsitiko.

4. Kitą kartą įėjau į jo celę ir pamačiau, kad jis meldžiasi stovėdamas, iškėlęs rankas į dangų. Taip stovėjo keturiolika dienų. Tada pakvietė mane ir liepė sekti iš paskos. Išėjome į dykumą. Ištroškau ir tariau jam: „Tėve, noriu gerti.“ Senolis paėmė mano odmaišį, pasitraukė nuo manęs per numetamo akmens atstumą ir pasimeldęs parnešė jį pilną vandens. Toliau pasiekėme olą, įėję vidun pamatėme brolį, jis sėdėjo ir vijo virvę. Mums įėjus jis nepakėlė akių ir nepasisveikino, nes nenorėjo pradėti pokalbio. Tad senolis tarė: „Eikime. Tikrai senolis nemano, kad turėtų su mumis kalbėtis.“ Toliau keliavome į Likopolį, galiausiai priėjome abos Jono celę. Pasveikinę pasimeldėme, tada senolis atsisėdo ir papasakojo savo regėjimą. Aba Besarionas pasakė, kad jam pranešama apie netrukus įvyksiantį šventyklų sugriovimą. Taip ir atsitiko: jos buvo sugriautos. Grįždami vėl priėjome olą, kurioje buvome matę aną brolį. Senolis man tarė: „Eime, aplankysime jį, gal Dievas bus liepęs jam pasikalbėti su mumis.“ Įėję pamatėme, kad jis negyvas. Senolis tarė: „Nagi, broli, išneškime kūną, juk tam mus Dievas čia atsiuntė.“ Išnešę kūną palaidoti pamatėme, jog tai moteris. Senolis apstulbęs tarė: „Matai, kaip moterys įveikia velnią, o mes miestuose ir toliau klystame.“ Padėkoję Dievui, saugančiam tuos, kurie Jį myli, išėjome savo keliais.

5. Kartą į Skėtę atėjo žmogus, apsėstas velnio. Už jį daug meldėsi, bet velnias neatstojo, nes buvo labai užsispyręs. Kunigai tarė: „Ką mes galime padaryti prieš velnią? Niekas negalės jo išvyti, nebent aba Besarionas, bet jis neateis, jei pakviesime, net į bažnyčią. Padarykime taip: jis ateina į bažnyčią anksti, anksčiau už visus, tad tegul apsėstasis miega bažnyčioje, o kai aba Besarionas ateis, melskimės ir prašykime: „Aba, pažadink mūsų brolį.“ Taip ir padarė. Anksti rytą, kai senolis atėjo, jie nesiliovė melstis, tik paprašė: „Pažadink brolį.“ Senolis jam tarė: „Kelkis ir eik.“ Velnias tuojau pat apleido apsėstąjį ir jis buvo išgydytas.

6.Aba Besarionas sakė: „Keturiolika dienų ir naktų nemiegodamas stovėjau dygliuotuose brūzgynuose.“

7. Brolis nusidėjo ir kunigas jį išvarė iš bažnyčios. Aba Besarionas atsistojo ir išėjo drauge su juo, sakydamas: „Aš irgi nusidėjėlis.“

8. Tas pats aba Besarionas sakė: „Keturiolika metų nesu atsigulęs, miegojau sėdėdamas arba stovėdamas.“

9. Tas pats aba sakė: „Kai gyveni ramybėje ir neprivalai kovoti, nusižemink iš baimės, kad netinkamas džiugesys tavęs nesuklaidintų. Taip save išaukštiname ir esame pakviesti į kovą. Dažnai Dievas dėl mūsų silpnumo neleidžia mūsų gundyti, bijodamas, kad pasiduosime.“

10. Brolis, gyvenęs drauge su kitais broliais, paklausė abos Besariono: „Kaip man elgtis?“ Senolis atsakė: „Laikykis tylos ir nelygink savęs su kitais.“

11. Aba Besarionas mirties akimirką tarė: „Vienuolis turi būti kaip cherubinas ir serafimas − pilnas akių.“

12. Abos Besariono mokiniai pasakojo, kad jo gyvenimas buvo kaip dangaus paukščio, žuvies ar sausumos gyvio – be jokių rūpesčių ir nerimo. Jam nerūpėjo būstas, jo sielos niekada nebuvo užvaldęs troškimas įsikurti vienoje kurioje vietoje, netrikdė nei gausūs džiaugsmai, nei namų nuosavybė, nei knygų skaitymas. Atrodė, kad jis laisvas nuo visų kūno aistrų, penisi viltimi, kad viskas bus gerai, ir yra stiprinamas tvirto tikėjimo. Jis gyveno kantriai, kaip visur tampomas kalinys, kuris kenčia nuo šalčio, nuogybės ir svilinančios saulės. Jis visada gyveno po atviru dangumi, tarsi valkata laikydamasis dykumos pakraštyje. Dažnai sumanydavo keliauti per jūras į tolimus ir negyvenamus kraštus. Atsidūręs malonesnėse vietose, kur broliai gyveno bendrystėje, jis atsisėsdavo prie vartų, raudodavo ir aimanuodavo tarsi ant kranto išmestas keleivis iš sudužusio laivo. Jei kuris nors iš brolių išėjęs pamatydavo, kad jis sėdi tarsi vargšas, iš išmaldos gyvenantis elgeta, prieidavo ir klausdavo, kupinas užuojautos: „Žmogau, ko verki? Jei tau ko nors reikia, mes kiek galėdami pasistengsime tau duoti, tik ateik pas mus, sėsk prie stalo drauge.“ Jis atsakydavo: „Tol negalėsiu gyventi po stogu, kol neatgausiu savo turtų“, ir pasakodavo, kokius turtus yra praradęs. „Mane užpuolė piratai, laivas sudužo, užtraukiau nešlovę savo vardui ir paskendau nežinomybėje, nors kitados buvau garsus.“ Sujaudintas šių žodžių, brolis atnešdavo jam žiauberę duonos ir duodavo, sakydamas: „Imk, Tėve, o visa kita – namus, turtus ir garbę, apie kurią kalbi, Dievas tau sugrąžins.“ Bet jis dar graudžiau aimanuodavo ir dūsaudavo, sakydamas: „Nežinau, ar kada nors atgausiu dingusias gėrybes, kurių ieškau, bet dar labiau kenčiu kasdien kamuojamas mirties grėsmės ir nerasdamas prieglobsčio dėl savo didžiulių nelaimių. Privalau klajoti amžinai, iki baigsis mano kelias.“

Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė

Ištrauka iš knygos „Dykumos tėvų pamokymai“, Vilnius, Katalikų pasaulio leidiniai, 2014.