Vasario 16-osios architektams atminti. Bronius Krivickas (1919-1952). Nauja pilis
















Paskelbus Vasario 16-osios aktą, prasidėjo naujos pilies - Lietuvos - statyba. Šis darbas nenutrūkdavo ir pačiais sunkiausiais nelaisvės laikais, o ir šiandien, laisvos kūrybos metu, jis kaip niekad aktualus. Visgi vasario 16 d. norisi prisiminti pirmuosius šios pilies architektus ir statytojus. Jų atminčiai, Lietuvos garbei ir mūsų visų ateičiai maloniesiems arche.lt  skaitytojams dovanojame eilėraštį. Jo autorius - poetas, prozininkas, publicistas, literatūros bei teatro kritikas ir partizanas Bronius Krivickas (1919-1952). Žmogus, ženkliai prisidėjęs prie Lietuvos pilies statybos ir atidavęs savo gyvybę sudėtingiausių statybų metu. 

Aplink raistai. Aplink bedugniai liūnai.
Ištvinę, drumzlini ir purvini.
Ir medžiai milžinai sukritę pūna
Jų dvokiančiam nuodingam vandeny.

Tik kupstai ir kelmai, vešliai sužėlę,
Siūbuojas viršum pūvančio vandens.
O anta jų bujoja Pykčio Gėlės.
Nuodingas ir saldus jų kvapas décadence.

Sunkiam kely iš nuovargio parpuolu,
Bet vėl pasikeliu ir vėl einu,
Kur tolumoj matyt pirmykštės uolos,
Bekyšančios iš purvinųjų vandenų.

Aš anta jų statysiu naują pilį
Iš tvirto ir iš žėrinčio akmens.
Jos drąsūs bokštai, į erdves iškilę,
Spindės. Ir vėliavos ant jų plazdens.

Ir švies tolumoje kolonos baltos,
Parėmę arkas apvalias.
Ir statulos, iš marmuro iškaltos,
Pagražins aukštas skambančias sales.

Paliepsiu, kad sargai lig galo atdarytų
Vartus, apkaltus plienu ir variu,
Ir pūstų bokštuose šaukliai skambius trimitus,
Kol susirinks pulkai jaunų karių.

Išgrįsim mes tada plieniniais savo skydais
Klampius ir purvinus takus,
Kad grįžtų didvyrių dvasia, naujai pražydus,
Į mūsų sunkiai merdinčius laikus.

Atspėsime mes paslaptį senovės mitų.
Kur snaudžia marmuro šaltajam akmeny,
Kad praeities herojai vėl tarp mūs atgytų,
Galybės ir harmonijos pilni.

Nukris nuo mūsų kūnų sudėvėta
Suplėkusiųjų šimtmečių danga,
Kad vėl iš sąnarių nuogų spindėtų
Pirmykštis grožis, džiaugsmas ir jėga.

Mus perplūs vėl šviesos ir žemės galios.
Mes būsim vėl malonėj jų dievų.
Ir eisim vėl džiugiai per žemę žalią
Su žolynų vainikais ant galvų.

Ir girsim jos laukus, žmogaus našiai paliestus,
Jos aukštus kalnus, ežerus melsvus,
Jos žėrinčius ir pasakiškus miestus
Ir gilią jūrą raižančius laivus.

Mes gersime iš jos gaivinančių šaltinių,
O anta aikščių, saulės nušviestų,
Senovės papročiu vėl rungsimės rungtynėj,
Kad tarptų galios sąnarių tvirtų.

Darnusis kūnas bus kilnių pastangų,
O siela aukšto geismo kupina,
Nes veržias visados aukštyn į dangų
Iš šitos žemės mintanti liepsna.

Tat, plieno lanką į erdves iškėlę,
Įtempimu valingu ir didžiu
Savos minties išaštrintąją strėlę
Nušviesim lig aukščiausiųjų žvaigždžių.

Į širdį laukiančią, ilgesyje atvertą,
Nupuls iš aukšto Jo didi žinia.
Pajusim sielą, nuostabiai apžertą
Tiesa ir Meile ugnine.

Rankas ištiesini darbui ir kūrybai
Ir mostams mūšių kruvinų:
Tegu skaidriai ugnis Dievybės žiba
Viršum aptemusių žmogaus dienų.

Kiekvieną rytą suliepsnos iš naujo
Ta atpirkimo prakilni kova,
Į žemę gersis prakaitas ir kraujas,
Ir josios veidas šviesis palengva.

O dienai gęstant, kai, lyg diskas vario,
Lėtai vakarė saulė nusileis,
Šalin padėję sunkų ginklą kario,
Nurimę po žvaigždžių skliautais tyliais,

Į giliąją bedugnę šalto Hado
Žiūrėsim žvilgsniu giedriu ir ramiu,
Kur krenta gyvasties srovė kaskadom
Iš niekad neišsenkančių versmių.

Ir vieną kartą ten nupulsim tykiai,
Ir siela neraudos savos skirties,
Nes būsim savo pareigą atlikę
Ir sau pasiekę ribą pilnaties.

1945–1948

Šaltinis: www.šaltiniai.info

Kategorijos:

0 komentarai