RSS
Facebook
Lygia greta kyla ir savasties klausimas. Koks gėris ar kuri
gėrybė yra saviausia? Mąstantieji
kaupiasi savyje ir siekia įsisavinti tai, kas yra saviausia – įbūtinančią Savastį, kuri yra ne kas kita, o esinių visetą įbūtinantis ir išlaikantis
Kūrėjas. Nebūtinai mąstantieji visetą
įbūtinančią Savastį išgyvena tuo pačiu būdu ir tuo pačiu vardu. (Dievas leidosi
atrandamas ir įvardijams nevienodai.) Visgi visi mąstantys telkiasi savojoje prigimtyje - būti visavertiškai, ir taip įsisavina juos įbūtinantį Pradą - Savastį.
Mąstantis žmogus siekia įsibūti jį patį pranokstančiame, nes prigimtį
pagrindžiančiame ir visokeriopą būtį teikiančiame tvarumo Šaltinyje ir ,tokiu
būdu, ima būti tvariau pagal susitapatinimo su Pradu lygį. Iš tiesų, sava tegali būti tik tai, kas kyla iš
prigimtį kildinančios Savasties.
Tačiau tik mąstantieji tai žino ir tuo gyvena.
Tuo tarpu manantieji, t.y. gyvenantys ribotu žinojimu ir irstančiomis
patirtimis, gėrybių kaupimu siekia įsisavinti taip trūkstamą tvarumą. Tad
gėrybių kaupimu tarpstantys manantieji
su įkarščiu savinasi tas gėrybes, kurios joms suteikia kuo raiškesnį tvarumo
pojūtį. Štai pojūčio raiškumo paieška susluoksniuoja kaupimo patirtis: viena
yra kaupti patirtį čia pat gėrybę vartojant, kita - turėti gėrybę ilgesniu
laiku. Pastarosios yra labiau branginamos, nes tapatinimasis su ja suteikia
didesnės vertės pojūtį. Pavyzdžiui, žemės sklypo ar nuopelnų savinimasis.
Tapatinimasis su tuo, kas žmonių yra branginama ir matuojama vertės matais
(pinigais) suteikia daugiau savivertės, vadinasi, daugiau galios bei būtinimo
pojūčio. Būtent tokių gėrybių sukauptį mes ir vadiname nuo-savybe, tai, kas kaupiam kylantis iš (nuo) to, kas sava. Žmogui
būdingą kaupimą visada lemia tai, kas išjaučiama ar įsivardijama kaip sava.
Nuosavybės turėjimas yra
prigimtinis dalykas. Net ir neturtėlis savyje sutelkiantis jam būtinus dvasios
dalykus turi turėti irgi būtinus dalykus savo gyvasties tarpimui aptarnauti.
Todėl ir iš išorės dvasingam beturčiui teikiamos ir nuo-savomis tampančios gėrybės yra neatsiejamos nuo žmogui savos prigimties sklaidos. Tačiau savitikslis nuosavybės kaupimas
yra būtino tvarumo paieškos klystkelis. Joks gėrybių kiekybės teikiamas pojūtis
nepakeis Savasties tiesos tvirtumo. Aptartomis sąvokomis tariant, tas kas ỹra niekaip nepakeis to, kas yrà. Yrančių gėrybių vartojimo patirčių
seka ar jų turėjimo mastas tegali vesti tik apgaulingos savivertės jusmo link.
Todėl nuosavybę verta turėti tik vardan teisingo naudojimosi
ja. Čia paklauskime: o kas yra teisinga panauda? Iš to, ką jau suvokėme yra
aišku, kad teisingas nuosavybės naudojimasis
veda tik žmogui savos prigimties
sutelktumo link – tiek medžiagine, tiek ir dvasine prasme. Teisinga dovanoti
stokojančiam; teisinga pardavinėti savo paslaugas vardan lėšų sukaupimo namo,
kuriame kaupiama ir dovanojama meilė, statybos.
Į prigimties sukaupimą
nevedantis nuosavybės kaupimas yra nevertas prigimtinio žmogaus orumo.
0 komentarai