Dvasios gyvenimas

Dykumos tėvai. Amonas (I): „Kad galėčiau eiti ramia širdimi“

× 2/22/2016

Amonas buvo abos Antano mokinys ir įpėdinis Išoriniame Pispiro kalne. Spėjama, kad yra kilęs iš Skėtės. Vėliau jis tapo vyskupu. Jam priskiriama kelių laiškų autorystė.

1. Brolis paprašė abos Amono: „Tark žodį.“ Senolis atsakė: „Eik ir su savo mintimis elkis kaip su piktadariais, uždarytais kalėjime, kurie vis klausinėja, kada ateis taikos teisėjas, ir neramiai jo laukia. Taip ir vienuolis privalo visą laiką kaltinti savo sielą, kartodamas: „Esu vargšas nusidėjėlis. Kaip aš stosiu prieš Kristaus teismą? Ką jam pasakysiu gindamasis?“ Jei nesiliausi taip daręs, gali būti išgelbėtas.“

2. Apie abą Amoną kalbėjo, kad jis užmušęs baziliską. Vieną dieną išėjęs į dykumą pasisemti ežero vandens, jis pamatė baziliską ir puolė ant žemės tardamas: „Dieve, arba aš mirsiu, arba jis.“ Ir Dievo galia baziliskas tuojau pat persprogo pusiau.

3. Aba Amonas sakė: „Keturiolika metų Skėtėje dieną naktį prašiau Dievo, kad padėtų man nugalėti pyktį.“

4. Vienas iš Tėvų, pasakodamas apie Celiją, paminėjo, kad ten gyveno labai darbštus senolis, kuris dėvėjo paklotą. Jis nuėjo pas abą Amoną, šis pamatė, kad jis dėvi paklotą, ir tarė: „Kam jis tau?“ Bet senolis jo taip klausė: „Man rūpi trys dalykai: pasitraukti klajoti po dykumą ar iškeliauti į tolimą šalį, kur niekas manęs nepažįsta, ar užsidaryti celėje, nieko neįsileisti ir valgyti tik kas antrą dieną.“ Aba Amonas atsakė: „Nė vienas iš šių trijų dalykų nėra teisingas. Geriau užsidaryk savo celėje ir valgyk po truputį kas dieną, širdyje visada laikyk [publican] pasaulį ir gali būti išgelbėtas.“

5. Keletui brolių pasirodė per sunku gyventi ten, kur jie gyveno. Sumanę iškeliauti, jie nuėjo pas abą Amoną. Jis buvo išplaukęs į upę. Pamatęs brolius ant kranto, paprašė jūreivių parplukdyti jį atgal ir pašaukė brolius: „Aš Amonas, pas kurį susiruošėte eiti.“ Jis juos paguodė ir nusiuntė atgal, nes jų sunkumus sukėlė ne sielos negalia, o tik susierzinimas.

6. Kartą aba Amonas norėjo persikelti per upę. Priėjęs rado laukiantį keltą ir įlipo į jį. Tada atplaukė kitas laivas ir perkėlė ten buvusius žmones. Jie kvietė jį: „Ateik, Tėve, persikelk per upę su mumis.“ Bet jis atsakė: „Aš plauksiu tik visiems skirtu laivu.“ Su savimi jis turėjo gniūžtę palmių šakelių ir atsisėdęs jas pynė, o paskui ardė, kol keltas sustojo. Taip persikėlė per upę. Broliai kreipėsi į jį: „Kodėl taip padarei?“ Senolis jiems atsakė: „Kad galėčiau eiti ramia širdimi.“ Tai pavyzdys mums: turime eiti Dievo keliu ramia širdimi.

7. Kartą aba Amonas išėjo aplankyti abos Antano ir pakeliui paklydo. Atsisėdęs trumpam užsnūdo. Prabudęs meldė Dievo: „Maldauju tavęs, Viešpatie mano Dieve, neleisk savo kūriniui pražūti.“ Tada danguje pasirodė panaši į žmogaus ranka, kuri parodė kelią, ir jis pasiekė abos Antano olą.

8. Aba Antanas pranašavo, kad aba Amonas toli pažengs ugdydamas dievobaimingumą. Išvedęs jį iš celės, parodė jam akmenį ir liepė: „Smok šiam akmeniui, kad jam skaudėtų.“ Tas taip ir padarė. Tada Antanas paklausė: „Ar akmuo ištarė nors žodį?“ Tas atsakė: „Ne.“ Antanas jam pasakė: „Tu irgi taip galėsi.“ Taip ir atsitiko. Aba Amonas prisipildė tokio gerumo, kad nebepastebėdavo blogio. Kai jis tapo vyskupu, pas jį atvedė nėščią merginą ir sakė: „Žiūrėk, ką ta nelaimingoji padarė, skirk jai atgailą.“ Bet jis peržegnojo merginos įsčias ir paliepė jai dovanoti šešias poras ploniausių lino paklodžių, sakydamas: „Bijau, kad atėjus metui gimdyti ji arba kūdikis gali mirti, ir ji neturės, už ką jo palaidoti.“ Bet kaltintojai neatlyžo: „Kodėl taip padarei? Skirk jai bausmę.“ Jis jiems atsakė: „Paklausykite, broliai, juk ji prie mirties, ką kita turėčiau daryti?“ Liepė merginai eiti sau, ir joks senolis nedrįso jos kaltinti.

9. Apie abą Amoną pasakojo, kad pas jį atėjo žmonės, prašydami paskelbti sprendimą, o jis apsimetė pamišęs. Moteris, stovėjusi greta, tarė savo kaimynei: „Senolis pamišo.“ Aba Amonas ją išgirdo, pasišaukė arčiau ir tarė: „Kiek aš stengiausi dykumoje, kad pasiekčiau šį pamišimą, o per tave šiandien jį praradau!“

10. Vieną dieną aba Amonas atėjo pavalgyti, o ten buvo vienuolis, apie kurį sklido blogos kalbos. Atsitiko taip, kad į to vienuolio celę įėjo moteris. Tai sužinoję, visi gyventojai sunerimo ir susirinkę nutarė išvaryti vienuolį iš jo celės. Paprašė prisidėti ir vyskupo Amono. Vienuolis liepė moteriai slėptis didelėje dėžėje. Pas jį sugužėjo būrys vienuolių. Aba Amonas viską puikiai matė, tačiau dėl Dievo saugojo paslaptį. Įėjęs atsisėdo ant tos dėžės ir liepė apieškoti visą celę. Kai vienuoliai visur apieškoję moters nerado, aba Amonas tarė: „Kas gi čia? Tegu Dievas tau atleidžia!“ Pasimeldęs liepė visiems išeiti, tada paėmė brolį už rankos ir tarė: „Broli, saugokis.“ Tai pasakęs, išėjo.

11. Abos Amono paklausė: „Ką reiškia „ankšti vartai ir siauras kelias“? (Mt 7, 14) Jis atsakė: „Ankšti vartai ir siauras kelias reiškia, kad reikia valdyti savo mintis ir atsižadėti savo valios Dievo labui. Tą patį reiškia ir kitas posakis: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave“ (Mt 19, 27).

Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė

Ištrauka iš knygos „Dykumos tėvų pamokymai“, Vilnius, Katalikų pasaulio leidiniai, 2014.