Amonas buvo abos Antano mokinys ir įpėdinis Išoriniame Pispiro kalne. Spėjama,
kad yra kilęs iš Skėtės. Vėliau jis tapo vyskupu. Jam priskiriama kelių laiškų
autorystė.
1. Brolis paprašė
abos Amono: „Tark žodį.“ Senolis atsakė: „Eik ir
su savo mintimis elkis kaip su piktadariais, uždarytais kalėjime, kurie vis klausinėja,
kada ateis taikos teisėjas, ir neramiai jo laukia. Taip ir vienuolis privalo
visą laiką kaltinti savo sielą, kartodamas: „Esu
vargšas nusidėjėlis. Kaip aš stosiu prieš Kristaus teismą? Ką jam pasakysiu
gindamasis?“ Jei nesiliausi taip daręs, gali būti išgelbėtas.“
2. Apie abą Amoną
kalbėjo, kad jis užmušęs baziliską. Vieną dieną išėjęs į dykumą pasisemti ežero
vandens, jis pamatė baziliską ir puolė ant žemės tardamas: „Dieve,
arba aš mirsiu, arba jis.“ Ir Dievo galia baziliskas tuojau pat persprogo
pusiau.
3. Aba Amonas
sakė: „Keturiolika metų Skėtėje dieną naktį prašiau Dievo, kad padėtų man
nugalėti pyktį.“
4. Vienas iš Tėvų, pasakodamas apie Celiją,
paminėjo, kad ten gyveno labai darbštus senolis, kuris dėvėjo paklotą. Jis
nuėjo pas abą Amoną, šis pamatė, kad jis dėvi paklotą, ir tarė: „Kam
jis tau?“ Bet senolis jo taip klausė: „Man rūpi trys
dalykai: pasitraukti klajoti po dykumą ar iškeliauti į tolimą šalį, kur niekas
manęs nepažįsta, ar užsidaryti celėje, nieko neįsileisti ir valgyti tik kas
antrą dieną.“ Aba Amonas atsakė: „Nė vienas iš šių trijų dalykų nėra teisingas. Geriau
užsidaryk savo celėje ir valgyk po truputį kas dieną, širdyje visada laikyk [publican]
pasaulį ir gali būti išgelbėtas.“
5. Keletui brolių
pasirodė per sunku gyventi ten, kur jie gyveno. Sumanę iškeliauti, jie nuėjo
pas abą Amoną. Jis buvo išplaukęs į upę. Pamatęs brolius ant kranto, paprašė
jūreivių parplukdyti jį atgal ir pašaukė brolius: „Aš
Amonas, pas kurį susiruošėte eiti.“ Jis juos paguodė ir nusiuntė atgal, nes jų
sunkumus sukėlė ne sielos negalia, o tik susierzinimas.
6. Kartą aba
Amonas norėjo persikelti per upę. Priėjęs rado laukiantį keltą ir įlipo į jį.
Tada atplaukė kitas laivas ir perkėlė ten buvusius žmones. Jie kvietė jį: „Ateik,
Tėve, persikelk per upę su mumis.“ Bet jis atsakė: „Aš
plauksiu tik visiems skirtu laivu.“ Su savimi jis turėjo gniūžtę palmių šakelių
ir atsisėdęs jas pynė, o paskui ardė, kol keltas sustojo. Taip persikėlė per
upę. Broliai kreipėsi į jį: „Kodėl taip padarei?“ Senolis jiems atsakė: „Kad
galėčiau eiti ramia širdimi.“ Tai pavyzdys mums: turime eiti Dievo keliu ramia
širdimi.
7. Kartą aba Amonas išėjo aplankyti
abos Antano ir pakeliui paklydo. Atsisėdęs trumpam užsnūdo. Prabudęs meldė
Dievo: „Maldauju tavęs, Viešpatie mano Dieve, neleisk savo kūriniui pražūti.“
Tada danguje pasirodė panaši į žmogaus ranka, kuri parodė kelią, ir jis pasiekė
abos Antano olą.
8. Aba Antanas pranašavo, kad aba
Amonas toli pažengs ugdydamas dievobaimingumą. Išvedęs jį iš celės, parodė jam
akmenį ir liepė: „Smok šiam akmeniui, kad jam skaudėtų.“ Tas
taip ir padarė. Tada Antanas paklausė: „Ar akmuo ištarė
nors žodį?“ Tas atsakė: „Ne.“ Antanas jam pasakė: „Tu irgi taip
galėsi.“ Taip ir atsitiko. Aba Amonas prisipildė tokio gerumo, kad
nebepastebėdavo blogio. Kai jis tapo vyskupu, pas jį atvedė nėščią merginą ir
sakė: „Žiūrėk, ką ta nelaimingoji padarė, skirk jai atgailą.“ Bet jis
peržegnojo merginos įsčias ir paliepė jai dovanoti šešias poras ploniausių lino
paklodžių, sakydamas: „Bijau, kad atėjus metui gimdyti ji arba kūdikis gali
mirti, ir ji neturės, už ką jo palaidoti.“ Bet kaltintojai neatlyžo: „Kodėl
taip padarei? Skirk jai bausmę.“ Jis jiems atsakė: „Paklausykite, broliai, juk
ji prie mirties, ką kita turėčiau daryti?“ Liepė merginai
eiti sau, ir joks senolis nedrįso jos kaltinti.
9. Apie abą Amoną
pasakojo, kad pas jį atėjo žmonės, prašydami paskelbti sprendimą, o jis
apsimetė pamišęs. Moteris, stovėjusi greta, tarė savo kaimynei: „Senolis
pamišo.“ Aba Amonas ją išgirdo, pasišaukė arčiau ir tarė: „Kiek aš stengiausi
dykumoje, kad pasiekčiau šį pamišimą, o per tave šiandien jį praradau!“
10. Vieną dieną aba Amonas atėjo
pavalgyti, o ten buvo vienuolis, apie kurį sklido blogos kalbos. Atsitiko taip,
kad į to vienuolio celę įėjo moteris. Tai sužinoję, visi gyventojai sunerimo ir
susirinkę nutarė išvaryti vienuolį iš jo celės. Paprašė prisidėti ir vyskupo
Amono. Vienuolis liepė moteriai slėptis didelėje dėžėje. Pas jį sugužėjo būrys
vienuolių. Aba Amonas viską puikiai matė, tačiau dėl Dievo saugojo paslaptį. Įėjęs
atsisėdo ant tos dėžės ir liepė apieškoti visą celę. Kai vienuoliai visur
apieškoję moters nerado, aba Amonas tarė: „Kas gi čia? Tegu Dievas tau
atleidžia!“ Pasimeldęs liepė visiems išeiti, tada paėmė brolį už rankos ir
tarė: „Broli, saugokis.“ Tai pasakęs, išėjo.
11. Abos Amono paklausė: „Ką reiškia „ankšti
vartai ir siauras kelias“? (Mt 7, 14) Jis atsakė: „Ankšti vartai ir siauras
kelias reiškia, kad reikia valdyti savo mintis ir atsižadėti savo valios Dievo
labui. Tą patį reiškia ir kitas posakis: „Štai mes viską palikome ir sekame
paskui tave“ (Mt 19, 27).
Iš anglų kalbos vertė Rasa
Drazdauskienė
Ištrauka iš knygos „Dykumos tėvų pamokymai“,Vilnius , Katalikų pasaulio leidiniai, 2014.
Ištrauka iš knygos „Dykumos tėvų pamokymai“,
0 komentarai