Dvasios gyvenimas

Dykumos tėvai. Agatonas (III): „Be budrumo nėra dorybės.“

× 2/05/2016

21. Brolis paklausė abos Agatono apie paleistuvystę. Tas atsakė: „Eik, atskleisk savo silpnybę Dievui ir atrasi ramybę.“

22. Aba Agatonas ir kitas senolis sirgo. Jie gulėjo celėje, o brolis jiems skaitė Pradžios knygą ir priėjo skyrių, kuriame Jokūbas sako: „Nebėra Juozapo, nebėra Simeono, norite atimti ir Benjaminą. Visa tai turi mane ištikti!“ (Pr 42, 36). Kitas senolis prabilo: „Ar tau dešimties negana, aba Jokūbai?“ Bet aba Agatonas atsakė: „Tegu, senoli. Jei Viešpats teisiųjų Dievas, kas pasmerks Jokūbą?“

23. Aba Agatonas sakė: „Jei pamatyčiau, kad man brangus žmogus skatina mane blogiau elgtis, aš nuo jo pasitraukčiau.“

24. Dar jis sakė: „Nevalia pamiršti Dievo teismo.“

25. Kartą broliai kalbėjosi apie artimo meilę ir aba Juozapas paklausė: „Ar mes tikrai žinome, kas yra artimo meilė?“ Ir papasakojo, kaip kartą brolis atėjo pas abą Agatoną, kuris jį priėmė ir tol neišleido, kol brolis nepriėmė dovanų peiliuko.

26. Aba Agatonas sakė: „Jei galėčiau raupsuotajam atiduoti savo kūną, o mainais paimti jo, būčiau labai laimingas.“ Tai ir yra tobula artimo meilė.

27. Dar apie jį pasakojo, kad kartą atėjęs į miestą prekiauti jis pamatė viešoje vietoje gulintį sergantį keliautoją, kurio niekas neslaugė. Senolis išsinuomojo celę ir pasiėmė jį ten. Savo rankomis uždirbdavo pinigų nuomai, o kas likdavo, išleisdavo ligonio reikmėms. Taip gyveno keturis mėnesius, kol keliautojas pasveiko. Tada ramus grįžo į savo celę.

28. Aba Danielius pasakojo: „Anksčiau, kol pas mus nebuvo abos Arsenijaus, mano Tėvai gyveno su aba Agatonu. Aba Agatonas mylėjo abą Aleksandrą, nes šis laikėsi askezės ir buvo diskretiškas. Kartą, kai visi mokiniai plovė upėje nendres, aba Aleksandras savąsias plovė slapčia. Kiti broliai senoliui pasakė: „Broliui Aleksandrui nieko neišeis.“ Norėdamas juos įtikinti, jis tarė jam: „Broli Aleksandrai, kruopščiai plaukite, tai − linai.“ Brolį šie žodžiai užgavo. Vėliau senolis jį paguodė: „Argi aš nežinojau, kad tu gerai dirbi? Bet pasakiau taip jų akivaizdoje, broli, nes norėjau juos įtikinti tavo klusnumu.“

29. Apie abą Agatoną pasakojo, kad jis stengėsi vykdyti visus įsakymus. Plaukiant laivu, pirmasis griebdavo už irklų, broliams atėjus jo aplankyti, tuojau po maldos iškart pats dengdavo stalą, nes buvo sklidinas Dievo meilės. Atėjus laikui mirti, jis tris dienas žvelgė tiesiai prieš save plačiai atmerktomis akimis. Broliai jį papurtė, klausdami: „Aba Agatonai, kur tu?“ Jis atsakė: „Stoviu prieš Dievo Teisėjo sostą.“ − „Ar nebijai, Tėve?“ − „Iki šiol iš paskutiniųjų stengiausi vykdyti Dievo įsakymus, bet esu žmogus. Kaip galiu žinoti, ar Dievui patinka mano darbai?“ Broliai jam atsakė: „Ar tu nepasitiki tuo, ką padarei laikydamasis Dievo įstatymo?“ − „Nepasitikėsiu, kol nepamatysiu Dievo. Iš tiesų Dievo teismas – tai ne žmogaus.“ Jie norėjo toliau klausinėti, bet jis tarė: „Iš meilės man nekalbinkite daugiau manęs, nes aš neturiu laiko.“ Jis mirė džiugus. Broliai matė, kad jis pasitraukia tarsi pasitikdamas geriausius draugus. Jis visada ir visur griežčiausiai laikėsi budrumo, sakydamas: „Be didžiausio budrumo, neįmanoma išsiugdyti nė vienos dorybės.“

30. Kartą eidamas miestan parduoti įvairių smulkmenų aba Agatonas pamatė pakelėje luošį, kuriam buvo atimtos kojos. Šis paklausė, kur Agatonas einąs. Aba Agatonas atsakė: „Į miestą, turiu kai ką parduoti.“ Anas atsiliepė: „Būk geras, nunešk ir mane.“ Tad Agatonas nunešė luošį į miestą. Luošys jam tarė: „Pasodink mane ten, kur prekiausi.“ Taip ir padarė. Pardavus prekę, luošys paklausė: „Už kiek pardavei?“, šis jam pasakė kainą. Anas paprašė: „Nupirk man pyragą“, ir jis nupirko. Kai pardavė antrą prekę, luošys vėl paklausė: „Už kiek pardavei?“ Agatonas pasakė. Tada luošys vėl paprašė: „Nupirk man tą“, ir jis nupirko. Kai Agatonas viską išpardavė ir jau norėjo eiti, luošys paklausė: „Jau grįžti?“, ir paprašė: „Būk geras, parnešk mane ten, kur radai.“ Agatonas užsikėlė jį ant pečių ir parnešė atgal. Tada luošys tarė: „Agatonai, tu sklidinas Dievo palaimos danguje ir žemėje.“ Agatonas pakėlė akis, bet nieko nepamatė − tai buvo Viešpaties angelas, atsiųstas jo išbandyti.

Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė

Ištrauka iš knygos „Dykumos tėvų pamokymai“, Vilnius, Katalikų pasaulio leidiniai, 2014.