RSS
Facebook
Rašyti apie Thomo Mertono (1915–1968) patirtį universitete mane, matyt, vis dar skatina autobiografijoje Septynaukštis kalnas (1948) išreikšta pasaulį paliekančiojo laikysena. Laikysena, leidžianti prieš akis išvysti vienuolyno (uždaros erdvės), dėl ten esančios (arba ne) meilės, pasak cistersų įkūrėjo šv. Bernardo, galinčio virsti tiek Rojumi, tiek Pragaru, vaizdinį. Ir, žinoma, trapistų (reformuota cistersų atšaka) vienuolio įtaka tuometinio pasaulio visuomenei. Tiesa, šį kartą prieš akis atsidūrė 1967-aisiais Kolumbijos universiteto (JAV) alumnų leidiniui rašyta esė Learning to Live (pirmasis pavadinimas Learning to Learn), publikuota jau po Mertono mirties, 1969-aisiais. 1979-ais metais ji išleista knygoje Love and Living, taip pat knygoje Thomas Merton: Spiritual Master, The Essential Writings (1992).
Esminės Mertono įžvalgos čia, rodos, sukasi aplink jo įvardytą universiteto ir vienuolyno paralelę. Abi institucijas galime matyti kaip paradisus claustralis. Pastarąjį palyginimą, kaip minėta, vartojo šv. Bernardas. Vienuolynas, anot E. Gilsono, pristatančio šv. Bernardo veikalus, – Rojaus prieškambaris. Universiteto ir vienuolyno tikslas – susidūrimas su tiesa, ir Mertono kontekste, susidūrimas su Tiesa. Mertonas esė Learning to Live pasauliui pasakoja apie vienuolinį gyvenimą. Nesistengiama jo romantizuoti, greičiau – atpažinti ryšius tarp lavinimo ir kontempliatyvaus ieškojimo, nes „tikrasis lavinimas, kaip ir tikra kontempliacija,sužadina tą giliausią prasmės šerdyje esančią esmę, garantuojančią asmens autentiškumą“ (p. 359) – esė komentuoja L. S. Cunninghamas. Pasak Mertono, scintilla animae – kibirkštis, kuri yra tikrasis aš, Absoliuto blyksnis, atpažįstant Save manyje (p. 363).
Vienuolis rašo apie laisvę rinktis, kuri, bent jo manymu, nėra jokia laisvė. Mat svarbu ne rinktis (modernus mitas, jog žmogus kiekvieną kartą atlieka momentinius pasirinkimus, tariamai suponuojantis jo laisvę, Mertono komentuotas esė The Madman Runs to the East (1966). Svarbu žinoti, kas yra tas, kuris renkasi (p. 358). Asmens tapatybė (atpažinus ir atsisakius kaukių) atrandama ne kaip objektas. Ji – pats asmuo, kuris atranda. Tuomet tikroji laisvė yra priklausymas nuo ir atvirumas kitam, o lavinimas, rodos, – daugiau nei įgytos žinios ar išmintis. Nes studentas universitetą baigia ne įgydamas laipsnį, bet prisikeldamas iš mirties. „Todėl mokytis būti savimi – tai mokytis mirti tam, kad gyventum“ (p. 359) – rašo T. Mertonas.
Kitas svarbus momentas: vienuolis ragina vengti sėkmės ir nepriklausyti nuo rezultatų. Pats jis sakosi faktą, jog kartą parašė bestselerį, laikąs atsitiktinumu. Nes gyvenimas – ne varžybos, o tuomet, kai mus apsėda per didelis sėkmės troškimas, užmirštame gyventi.
Šioje esė, beje, pirmą kartą skaičiau apie T. Mertono susitikimą su dzeno atstovu T. D. Suzukiu. Šiedu gėrė arbatą. Esė baigiama akimirkoje ar arbatos puodelyje telpančiais žodžiais:
Universiteto užduotis – išmokyti, kaip gerti arbatą, ne todėl, jog viskas yra svarbu, bet todėl, jog gerti arbatą (kaip, beje ir visa, kas vyksta po saule) taip įprasta. Ką bedarytum, kiekvienas (net ir paprastas) veiksmas, suteikdamas galimybę stebėti tą, kuris veikia, gali tave visko išmokyti (p. 367).
Švietimo srityje dirbantis profesorius Thomas Del Prete dar 1990-aisiais išleido knygą apie T. Mertoną ir viso asmens lavinimąsi. Štai viename savo straipsnių jis rašo, jog T. Mertono lavinimosi dvasingumą galėtume nagrinėti aptardami tris etapus: pirmasis – suprasti, kas esame, antrasis – tapti tuo, kas esame, trečiasis – suvokti visų pamatinę vienybę. Pastarieji įvardijimai, žinoma, pildo ir plečia anksčiau aptartas laisve ir savojo aš atradimu (kai atrandame, kas jau esame) bei atvirumu kitam grindžiamos tapatybės paieškas. Beje – liudija ir Thomo Mertono įžvalgų praktiškumą ir išliekantį aktualumą.
Esminės Mertono įžvalgos čia, rodos, sukasi aplink jo įvardytą universiteto ir vienuolyno paralelę. Abi institucijas galime matyti kaip paradisus claustralis. Pastarąjį palyginimą, kaip minėta, vartojo šv. Bernardas. Vienuolynas, anot E. Gilsono, pristatančio šv. Bernardo veikalus, – Rojaus prieškambaris. Universiteto ir vienuolyno tikslas – susidūrimas su tiesa, ir Mertono kontekste, susidūrimas su Tiesa. Mertonas esė Learning to Live pasauliui pasakoja apie vienuolinį gyvenimą. Nesistengiama jo romantizuoti, greičiau – atpažinti ryšius tarp lavinimo ir kontempliatyvaus ieškojimo, nes „tikrasis lavinimas, kaip ir tikra kontempliacija,sužadina tą giliausią prasmės šerdyje esančią esmę, garantuojančią asmens autentiškumą“ (p. 359) – esė komentuoja L. S. Cunninghamas. Pasak Mertono, scintilla animae – kibirkštis, kuri yra tikrasis aš, Absoliuto blyksnis, atpažįstant Save manyje (p. 363).
Vienuolis rašo apie laisvę rinktis, kuri, bent jo manymu, nėra jokia laisvė. Mat svarbu ne rinktis (modernus mitas, jog žmogus kiekvieną kartą atlieka momentinius pasirinkimus, tariamai suponuojantis jo laisvę, Mertono komentuotas esė The Madman Runs to the East (1966). Svarbu žinoti, kas yra tas, kuris renkasi (p. 358). Asmens tapatybė (atpažinus ir atsisakius kaukių) atrandama ne kaip objektas. Ji – pats asmuo, kuris atranda. Tuomet tikroji laisvė yra priklausymas nuo ir atvirumas kitam, o lavinimas, rodos, – daugiau nei įgytos žinios ar išmintis. Nes studentas universitetą baigia ne įgydamas laipsnį, bet prisikeldamas iš mirties. „Todėl mokytis būti savimi – tai mokytis mirti tam, kad gyventum“ (p. 359) – rašo T. Mertonas.
Kitas svarbus momentas: vienuolis ragina vengti sėkmės ir nepriklausyti nuo rezultatų. Pats jis sakosi faktą, jog kartą parašė bestselerį, laikąs atsitiktinumu. Nes gyvenimas – ne varžybos, o tuomet, kai mus apsėda per didelis sėkmės troškimas, užmirštame gyventi.
Šioje esė, beje, pirmą kartą skaičiau apie T. Mertono susitikimą su dzeno atstovu T. D. Suzukiu. Šiedu gėrė arbatą. Esė baigiama akimirkoje ar arbatos puodelyje telpančiais žodžiais:
Universiteto užduotis – išmokyti, kaip gerti arbatą, ne todėl, jog viskas yra svarbu, bet todėl, jog gerti arbatą (kaip, beje ir visa, kas vyksta po saule) taip įprasta. Ką bedarytum, kiekvienas (net ir paprastas) veiksmas, suteikdamas galimybę stebėti tą, kuris veikia, gali tave visko išmokyti (p. 367).
Švietimo srityje dirbantis profesorius Thomas Del Prete dar 1990-aisiais išleido knygą apie T. Mertoną ir viso asmens lavinimąsi. Štai viename savo straipsnių jis rašo, jog T. Mertono lavinimosi dvasingumą galėtume nagrinėti aptardami tris etapus: pirmasis – suprasti, kas esame, antrasis – tapti tuo, kas esame, trečiasis – suvokti visų pamatinę vienybę. Pastarieji įvardijimai, žinoma, pildo ir plečia anksčiau aptartas laisve ir savojo aš atradimu (kai atrandame, kas jau esame) bei atvirumu kitam grindžiamos tapatybės paieškas. Beje – liudija ir Thomo Mertono įžvalgų praktiškumą ir išliekantį aktualumą.
Šaltinis: antradiena.wordpress.com
0 komentarai