Algis Mickūnas. Gimstantis Salomėjos Jastrumskytės pasaulis

Salomėja Jastrumskytė, meno ir kultūros tyrinėtoja, poetė ir tapytoja, surengusi daugybę parodų Lietuvoje ir svetur, žavi įspūdingu stiliumi. Jį galima išryškinti lyginant su žinomais, bet dabartinių meno teorijų nepastebimais – lyg jie būtų privalomai visuotiniai – stiliais. Prisiminkime viduramžių „lėkštą,“ nors hierarchiškai apibrėžtą foną, kur figūrų reikšmė priklauso nuo santykių tarp žemiškų ir aukštybiškų būtybių. Šio meno stilius yra simboliškas – būtina žinoti, kokias pozicijas turi tam tikros būtybės: tai daugiausia žemiškas pamaldumas ir aukštybių siekianti Visata, į kurią pro praskleistus debesis žiūri visagalės senyvos barzdotos ir jaunos sparnuotos figūros. Jį galima pavadinti „poliariniu“, taigi dangiškumas ir žemiškumas čia susiję ir dar neturi „arba / arba“ logikos. Vienas reikalauja kito. Tas kitas, irgi įsišaknijęs, nors per daug jau neplėtojamas stilius, yra įrėmintas sukurta perspektyvine erdve ir laiko seka – jį galima pavadinti euklidiškai tiksliu ir moksliškai apskaičiuojamu pasauliu. Nors šis stilius jau neplėtojamas, jo struktūrą ne tik perėmė fiziniai mokslai, bet pratęsė ir daugelis postmodernių etnologų, tokių kaip Michelis Foucault, psichologų – tarkim, Jacques’as Lacanas, ir net spekuliuojančių metafizikų, tokių kaip Gilles’as Deleuze’as, kalbančių apie „daugiaperspektyvumą“. Čia viskas matoma iš kokios nors „perspektyvos“: fizika turi savo perspektyvą, religija, politika, sociologija – savąją, kitos kultūros – taip pat, ir taip be galo. Formuojasi dar vienas plačiai paplitęs stilius – „aperspektyvus“, naikinantis galimybę rasti centrinį tašką tarp stebėtojo ir meno kūrinio; šį stilių propagavo gerai žinomi menininkai: Paulas Cezanne’as, Pablo’as Picasso ir kiti, o po jų pasirodė visas antplūdis, dar siejamas vieno pagrindinio, nors gana subjektyvaus vardiklio, pavadinto „konceptualiuoju“ menu, vedančio prie principo „viskas yra menas“, todėl, nesant skirtumo tarp „visko“, kas nėra menas ir kas jis yra, menas dingsta. Juk kiekvienas gali turėti „konceptus“ ir mėginti juos realizuoti drobėje. Kaip tik čia kyla didelė bėda suvokiant meną. Juk, jei kūrėjas turi savo konceptus, kiti jų nemato, ir tai, ką vieni mato drobėje, kitiems gali reikšti visai ką kita. Kaip teigia Michelle Duffrene, pasikliaujant „desublimacijos“ perspektyva, virtuvėje kabanti mazgotė yra „Monai Lizai“ lygiavertis kūrinys. Šis įvardijimas reiškia, kad menas yra tai, ką menininkas arba šeimininkė virtuvėje laiko menu.

S. Jastrumskytė atsisako tiek minėtų stilių, tiek teoretikų teiginių apie desublimaciją ir net principo „viskas yra menas“. Ji atveria klodus, neturinčius nei poliarinės įtampos, nei perspektyvumo su laiko seka bei kryptimi ir net aperspektyvumo ar konceptualumo, nors jos kūryba neteigia, kad „viskas yra menas“. Taigi kyla klausimas: kas lieka praradus visus įvardytus stilius? Pirmiausia reikia pastebėti, kad autorės darbuose aiškiai atsiveria skirtumas tarp meno ir estetikos. Dabar rastume daugybę meno kūrinių, kuriuose mėginama vaizduoti „kitoniškumą“ – tai pusiau kertuotas, pusiau apskritas žmogaus biustas, truputį iškraipyti kūnai, drobėje išmėtytos figūros, žmogaus kūno pratęsimas nežmogiškomis dalimis, siejamomis su „absurdiškumu“. Taip lyg atkartojama XX a. pradžia, ar tai būtų P. Picasso, ar net tų laikų demoniškos poezijos ir grotesko išraiškos. Demoniškumui rašytojai ir poetai suteikia absurdo, tragikomedijos ir makabriškumo formų, atveriančių žmogaus būseną: pavienis asmuo nebejaučia kaltės, būtinos sukurti tragedijai. Lieka banalus tragikomiškumas, reiškiamas absurdiškais makabriškais įvaizdžiais. Absurdo pasaulyje nėra prarastų namų atminimo ir vilties atrasti Pažadėtąją žemę. Taip atsitiko todėl, kad buvo sugriauti senieji kriterijai ir nesukurti nauji – bedugnė šmėžuoja įvairiomis išraiškomis. Žmogus klaidžioja nepažįstamame pasaulyje, o tai, ko neįmanoma pažinti, – alienus – kadaise buvo demonijos vardas. Dabarties pasaulis yra keistas, įprasti jo įvykiai staiga paverčiami makabriškais ir nesuvokiamais, į gyvenimą įsiskverbia visa ardančios jėgos.

XX a. patirtyje demoniškumas nelaikomas iškrypimu ar klaida, nes jiems suprasti reikia tam tikro mato, kurio šis amžius neturi. Taigi demoniškumo šaltinio dera ieškoti kitur. Vadinasi, jis nėra ir vaizduotės padarinys. Tai makabriška šmėkla, iš kurios kyla beformis šaltinis, į kurį galima žiūrėti kaip į tariamai rimto, bet iš tiesų beprasmio ir betikslio šiuolaikinio kasdienio gyvenimo pajuoką. Tokiu atveju rašytojai ir poetai yra mūsų amžiaus griūvančio pasaulio pranašai. Visa tai atspindi „žmogišką, pernelyg žmogišką“ pomėgį išreikšti savo būvį, ieškantį „šaltinio“ net ir tuo atveju, jei šaltinis būtų viską ardantis. Nieko blogo, juk po meno išeikvoto „sociologizmo“ dabar turime galingą „psichologizmą“, perpildytą įvairiausių jausmų. Reikia ištirti „savijautą“ ir surasti net patį save – kažką tupintį „vidujybėje“. Vadinasi, menas „atstovauja“ kam nors – ar jausmams, ar sąvokoms, ar dabartiniam egzistenciniam absurdui ir poieškiui ko nors prarasto arba dar neatrasto. Leidiniai pilni tokio meno ir jo „išaiškinimo“. Bet tai nėra estetika, o S. Jastrumskytė plėtoja estetikos regimybę, kuri neturi daiktų, objektų, sąvokų ir net „žmogiškumo“.

Tačiau ar daiktai, nesvarbu, kaip iškraipyti, sutampa su „nežmogiškomis“ plotmėmis, neturinčiomis jokių daiktiškų savybių? Juk jau nuo žilos senovės Indijoje, Kinijoje, Mezoamerikoje žinoma, kad daiktai yra momentinis įvykis, kuris dingsta – „į ką?“. Taigi S. Jastrumskytės estetika ir sudaro svarbų įnašą atskleidžiant tą „į ką“, taip pat „iš kur“. Atrodytų, tai poieškis kokios nors erdvės ar laiko, iš kurių įvykiai pasirodo ir kuriuose dingsta. Įdomu, kad autorė savo darbus vadina „Euklidais“ ar net „Šviesos Euklidais“. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir randasi nuorodų į euklidiškumą, turintį erdvės struktūrą, bet tai tik prabėgantys šešėliai, nes juodos „linijos“ nėra „plonos“, dar svarbiau – jos yra sklindančios. Jei tai būtų tradiciškai euklidiška, matytųsi kokia nors vieta, iš kurios pasirodo daiktas, ir kita vieta, į kurią jis „keliauja“. Štai čia dingsta įprastas klausimas, ką menas reiškia. Iš principo reikšmė yra kryptis, nuoroda į ką nors, todėl ji turi kokį nors „objektą“, pasirodantį sąmonei. Salomėjos darbuose reikšmės klausimas dingsta, taigi atrodytų, kad jos darbai nesuprantami – bereikšmiai, tad gal iš tikrųjų priklausantys kokiai nors „nihilizmo“ mokyklai? Pastaroji kaip tik sutampa su „bereikšmiu“ gyvenimu ir pasauliu. Mat, paskelbus Dievo mirtį ir subjekto dingimą, visata tapo „ištuštinta“, mechaniška, sudėliota iš medžiaginių daiktų ar dalelių. Dar siaubingiau: mūsų reikšmingumas dingsta, visatoje praradus centrinę poziciją. Ta vieniša planeta, mūsų namai, irgi dingsta lyg nepastebimas taškelis tarp milijardų kitų taškelių, ar jie būtų žvaigždės, ar planetos. Kaipgi mums gyventi „pasimetus“ nereikšmingame pasaulyje? Visais minėtais atvejais galima paklausti, ar yra atsakas į dabartinę mūsų būseną, ar mums išvis verta gyventi kaip bereikšmiams begalinio pasaulio „pamestinukams“?

Atsakymas yra S. Jastrumskytės darbuose, labai paprastai atrodančiose „nuobraižose“, baltame fone nupieštomis juodomis „spalvomis“ (anglimi), neturinčiomis vietos, pastovumo, net ribos. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad jos yra tiesios, kylančios iš tolumos, toji toluma nėra perspektyvos centras, ir kryptingumas tuojau sunaikinamas, nes jis sklinda per baltumą ir dingsta be pėdsakų. Kitos kryptys kaip tik atveria kryptingumų kryžiavimąsi, o jiems sklindant prarandamos bet kokios tradicinės laiko ir erdvės sąvokos. Iš pradžių atsiveria vienas klodas, atrodantis kaip Jorgeo Luiso Borgeso „esplendores indefinidos“, panašus, bet neatitinkantis graikų estetikos suvokiamo apeiron – beformio pagrindo visų įvykių, kylančių ir grįžtančių į pirmapradį būvį, dabar vadinamą „chaosu“. Salomėjos darbai nėra chaotiški ir nenurodo į jokį numanomą chaoso foną. Tai svarbu, nes šiandien įvairiomis progomis madinga kalbėti apie chaoso teoriją. Teorija reikalauja struktūrinių paaiškinimų ir griežtai apibrėžtų taisyklių, net dėsnių. Bet žodis „chaosas“ yra daug senesnis negu moderniosios teorijos, nes jis traktuojamas kaip visatos šaltinis. Hesiodas teigė, kad pirmiausia buvo chaosas, o tik paskui – plati ir vešinti žemė. Egiptiečiai pirmąją prarają suvokė kaip chaosą – nut, kuris pagimdė ra – saulę ir tvarkos pradžią. Babiloniečiams tiamat buvo beformiškumo deivė. Pasak įvairių civilizacijų, chaosas, kaip visatos šaltinis, sukuria formuotes, bet neturi jokių savybių, iš kurių būtų galima spręsti, kas yra tiesa arba klaida. Tuo atveju jis nėra nei blogas, nei geras, medžiaginis arba dvasinis, gyvas ar negyvas, racionalus ar neracionalus. Kad jis visuomet ir visur egzistuoja, pripažįsta ir jį neigiančios struktūros, tokios kaip modernūs sąmonės konstruktai, monoteizmas, – jie teigia, kad chaosas yra viena iš ardomųjų ir net blogio valdomų jėgų. Bet tokios prielaidos šiame amžiuje nebebaugina. Diskusijos apie chao­są moderniuosiuose moksluose reikšmingos tuo, kad šaltinio paieška priverčia priimti fenomenus, neįspraudžiamus į paprastą erdvinę metaforą, kur įvykiai keičia vienas kitą ir yra tiksliai apskaičiuojami. Viena tokio paprastumo išraiška buvo Isaaco Newtono sistema; svarbus jos priešas – Henri Poincare, kuris atrado, kad I. Newtono sistemoje viskas atrodė teisinga tol, kol buvo pripažįstamos dvi duotys: Saulė ir Žemė. Bet, kai atsirado trečioji – Mėnulis, kilo dvejonių. „Trijų kūnų“ problema parodė, kad prognozės gali būti netikslios. Net ir maži sukrėtimai sistemoje sukelia nukrypimų ir neprognozuojamų rezultatų. H. Poincare nustatė trukmės ribas ir iškėlė chaoso klausimą. Bet visgi tas klausimas atveria ir poieškį „šaltinio“, iš kurio viskas kyla ir kuriame viskas dingsta.

Pagaliau Edwardas Lorenzas atrado, jog ir maži pokyčiai sistemai gali padaryti didelę įtaką, kasdienėje kalboje vadinamą „drugelio efektu“, o mokslinėje – „ypatingu jautrumu pirminėms sąlygoms“. Klasikinė griežtų sąlygų ir tiksliai nustatomų rezultatų sąvoka nustojo galioti, nes pripažinta, kad rezultatai gali rastis spontaniškai ir netikėtai. Taigi atkrito ir variantų rezultatų prognozavimo variantai. Mažų pokyčių rezultatai auga eksponentiškai ir į pradinius būna mažai panašūs. Prognozuoti komplikuotų įvykių rezultatų neįmanoma. Jei jie sudaro dar komplikuotesnes sistemas, kiekvienas eksponentiškai kilęs bet kokio įvykio pokytis reiškia kitų įvykių atsiradimą, jų pasikartojimą, ir iš to spręsti apie pirmines sąlygas negalima. Tai yra pokyčiai sistemose, neturinčiose laiko tęstinumo. Toks pokytis nėra veiksmas ir reakcija, bet tarpveiksmė interakcija. Pasikartojimo vyksmas dinamiškoje sistemoje nėra racionaliųjų skaičių padvigubinimas. Įdomu, kad mokslinės chaoso teorijos bando „įtilpti“ į modernių filosofijų rėmus. Juk, pasak šios teorijos, pavienio komplikuoto įvykio sistemoje rezultatai nenuspėjami. Toks požiūris – moderniosios sąmonės, tikrovę apibūdinančios kaip būties galimybių sąlygą, viršūnė. Todėl moderniuosiuose Vakaruose susiformavo filosofijos kryptis, kelianti chaoso pavojaus klausimą. Šios traktuotės chaoso pavojų ir keliamą siaubą išreiškia literatūra bei filosofija. Nors šios išraiškos diskursai skirtingi, visatos šaltinis jose suprantamas vienodai.

Šie teiginiai apie chaosą kaip šaltinį, taip pat neįmanomumą prognozuoti pagal „pirmines sąlygas“, atrodytų, labai tinka S. Jastrumskytės menui apibrėžti. Bet vis tiek kažkas kliudo jos estetiką taip paprastai įterpti į šiuos rėmus – net ir uždavus mūsų pirmiau iškeltą klausimą – „iš kur ir į ką?“, primenantį arba chaosam, arba apeiron. Norint suprasti autorės estetiką, reikia pasikliauti paprasta duotimi: iš ko tos nuobraižos sukurtos – iš anglies. Anglis yra trumpalaikė saulės energijos sankaupa, o saulė – telkinys kosminių, kaip indai vadintų – šakti, ugningų ir viską sprogdinančių, bet taip pat ir viską kuriančių jėgų – be jokios substancijos ir daiktiškumo. Tokios betikslės jėgos, energijos žaidžia kurdamos panoramas, sklindančias ir dingstančias, kad vėl persikurtų nepalikdamos jokio daiktiško pėdsako. Žaismingumas yra lygus kosminių energijų sankaupoms ir bekrypčiam liejimuisi, todėl jos deformuoja euklidines erdves ir atveria nenutrūkstamą pasaulio savęs kūrimą ir dingimą. Tuojau reikia atsisakyti „šaltinio“ metaforos, tarsi energijos būtų klodas, iš kurio viskas kyla ir kuriame viskas dingsta. Salomėjos darbe tas klodas irgi kuria save – taip atsiveria kitokie „skvarbūs“ klodai. Kitaip sakant, šis menas atskleidžia estetiką kaip visada nebaigtą pasaulį, kuris, lyg kildamas iš tamsumos, skaldo šviesas į šipulius, o šie skverbiasi per sklindančias tamsumas. Aiškiai pasirodo nenutrūkstamas „Yin / Yang“ poliariško pasaulio gimimas, kur cikliškai šviesoje randasi tamsa ir tamsoje šviesa, bet S. Jastrumskytės estetika parodo, kad abu pradai susikuria ir dingsta be jokio cikliško laiko.

Nors sprogstančios energijos, atrodytų, sklinda iš centro, lyg turėtų euklininę erdvę ir tęstinį laiką, autorės darbuose nėra perspektyvinio taško ir todėl nėra krypties, nes ir sprogstamas, nuolatinis kosmoso gimimas taip pat traukiamas į intensyviai juodą skylę, suburiančią sklindančias panoramas, kad įvyktų nauji sprogimai – bet ne „ateityje“, o plačioje ir gilioje dabartyje. Juk, nesant kryptingumo, tokia estetika S. Jastrumskytės mene neturi tradicinių laiko dimensijų: ,,praeities-dabarties-ateities“ ir tradicinių erdvės „čia-ten“ arba „šalia vienas kito“ dimensijų. Nenutrūkstamas pasaulio gimimas, energijų veržlumas, kūrimas ir nykimas būtent formuoja ir naikina visokias erdves bei laikus, akimirksnį pasirodančius lyg euklidiškus ir neeuklidiškus, ir tada visa kas tame mene, regis, „erdvinasi“ ir „laikinasi“. Galima pastebėti, kaip menininkė išryškina sąvoką, kad pasaulis nebuvo sukurtas kažin kada, bet vis kuriasi ir šiame procese nuolat dingsta persikurdamas. Tokia dinamika atsisako bet kokios subjekto, žmogiškos būtybės, sielos bei pozicijos laike ir erdvėje; šioje estetikoje užsimezga lyg atsisakymas to, ką F. Nietzsche vadindavo „žmogiška, pernelyg žmogiška“ samprata. Pabrėžtina, kad „energija“ nėra „šaltinis“, iš kurio viskas kyla ir į kurį viskas išsilieja, nes ji nėra kiekis, o vis kuriantis ir kintantis klodas, lygus plėtrai juodo per balta ir atvirkščiai.

Tačiau tai ne viskas, nes pasirodo dar vienas klodas, nors gan „tirštas“, išskiriantis S. Jastrumskytės kūrybą iš kitų, atsiveriantis kaip tuštuma. Vakarų menas dažniausiai labai „neištveria“ tuštumos – kiekvienas drobės kampelis būtinai turi būti perpildytas, taip pat ir Vakarų muzika „nepakelia“ tylumos, visuomet reikalaudama triukšmo pertekliaus. Tačiau, tarkim, Japonijoje tuštuma ir tyla yra net akcentuojamos kaip galingi ir neišvengiami fenomenai. S. Jastrumskytės estetika atveria vidurkį, kur tuštuma visuomet yra „vieta“, iš kurios viskas sprogsta ir skverbiasi, bet taip pat ji yra atvira, leidžianti pasauliui skleisti savo energijas, kurios savo ruožtu plečia tuštumas, staiga pasirodančias ir šokančias „visai kitur.“ Be to, nors tradicine tapybos tuštuma visuomet laikyta neperpildyta drobė, baltas fonas, S. Jastrumskytės kūriniuose galima pastebėti, kad „juodas“ fonas irgi yra tuštuma, ir šiuo atveju balta bei juoda tampa vienas kito fonu. Kitaip nei Japonijos tradicijoje, S. Jastrumskytės tuštuma visur veikia „kviesdama“ kitas tuštumas, atsiveriančias sklindančių energijų žaisme. Tuštuma – kaip vienas per kitą išnyrantys juodi-balti „fonai“, iš jų viskas gimsta, jie ištuštėja, kad inspiruotų kosmoso sklidimą, nepaliaujamą jo gimimą.

Galima iškelti „žmogišką, pernelyg žmogišką“ klausimą: ką menininkės estetika reikštų asmeniui, suvokusiam, kad jo būklė irgi nėra daiktiška, kad gyvenimas yra kosminių energijų sankaupa, varijavimas, skleidimasis ir kūrimas, jų išliejimas be jokio tikslo – nors kupinas siaubingo džiaugsmo? Kaip visi įvykiai, kaip Saulė liejasi spektakliškai, rodydama savo perteklių, taip ir žmogus nėra užbaigta ir uždara būtybė, jis kuria save pasitelkdamas menus, kultus, liedamas perteklių be jokio tikslo ar praktiško siekio. Tai daro tyliai suvokdamas, kad jis ir jo kūryba irgi dings, bet taip pat puikiai numanydamas, kad ši veikla, pertekliaus liejimas kaip tik atveria kosminę estetiką, yra nenutrūkstamos kosmoso savikūros tęsinys. Mes žinome, kad gyvenimas nėra sukurtas iš ko nors; jis kuria save ir tokia kūryba atveria nenutrūkstamą kosmoso kūrybiškumą. S. Jastrumskytės darbai atveria ne kokius nors „vidujinius“ žmogaus jausmus, bet degančią kūrybišką pasaulio aistrą, be kurios estetinės pagavos visa gyvenimo energija taptų kasdieniu malonumu spoksant į banalias dramas. Jei negalima pabėgti iš šio pasaulio, tai geriausia degti kūrybiška ugnimi, net ir dabartiniuose „aptamsos“ laikuose. Dėkui Salomėjai už gyvenimo pamoką.

 

Šaltinis: nemunas. net