RSS
Facebook
„Viešpačiui pasikrikštijus, atsivėrė dangus;
Šventoji Dvasia pleveno virš jo kaip balandis, o Tėvo balsas prabilo: „Šitas yra
mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“. (Šv. Mišių introitas)
Kristaus krikšto švente Bažnyčia užbaigia
liturginį Kalėdų laiką. Žvelgiant į šį šventės pavadinimą, iš kart galima
pagalvoti, kad per Kalėdas minėjome Jėzaus gimimą, o dabar švenčiam Jo
krikštynas. Deja, ši mintis, nors gal ir tinkama anekdotui, bet yra klaidinga.
Jėzus neturėjo tokio krikšto kaip mes, neturėjo ir krikštatėvių. Katalikų
Bažnyčios Katekizmas taip paaiškina Kristaus Krikšto prasmę: „Jėzaus krikštas
yra Jo sutikimas su kenčiančio tarno pasiuntinybe, tai jos pradžia. Jis leidžia
laikyti save nusidėjėliu; Jis jau yra „Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio
nuodėmę“ (Jn 1, 29); Jis jau regi savo kruvinos mirties „krikštą“. Jis jau
ateina „atlikti visa, kas reikalinga teisumui“ (Mt 3, 15), tai yra visiškai
pasiduoda Tėvo valiai, su meile sutikdamas priimti mirties krikštą mūsų
nuodėmėms atleisti.“ (KBK 536) Dievas tapo žmogumi, kad mus išgelbėtų iš
nuodėmių vergijos į kurią buvome patekę. Priimdamas Jono teikiamą atgailos
krikštą, Jėzus pradeda savo pasiuntinybę – gelbėti tai, kas buvo pražuvę. Jis
nesibodi žmogiškojo silpnumo bei trapumo, bet Jį priima ir atperka. Nuo Kristaus
krikšto prasideda viešoji Jėzaus veikla – Jo misija mokant, gydant, atleidžiant,
kuri galiausiai bus vainikuojama mirtimi ir prisikėlimu: „Štai mano tarnas, kurį
aš remiu, – mano išrinktinis, kuriuo aš gėriuosi. Suteikiau jam savo dvasios,
kad neštų tautoms teisingumą. Jis nerėks, nekels triukšmo, ir gatvėje nesigirdės
jo balso. Jis nenulauš palinkusios nendrės, neužgesins rusenančio dagčio; jis
ištikimai neš teisybę.“ (Iz 42,1-3) Išganomoji Viešpaties misija prasidėjusi
įbridus į Jordano vandenis, tęsiasi ir dabar: per Bažnyčią Kristus ir toliau
vykdo savo Išganymo misiją: „Balsui iš dangaus nuaidėjus, mes tikime, kad tavo
Žodis gyvena tarp mūsų, o Šventajai Dvasiai tarsi balandžiui nusileidus,
suprantame, kad tavo Sūnus Kristus yra pateptas džiaugsmo aliejumi ir atsiųstas
nešti vargdieniams gerosios naujienos.“ (šventės prefacija)
Ką mums kalba ši šventė ? Ji mums primena mūsų
krikštą, kuomet tapome Kristaus broliais/sesėmis ir Dievo vaikais. Mus
krikštijant irgi atsivėrė Dangus ir Dievo Tėvo balsas bylojo: Tu esi mano
mylimas sūnus, mylima dukra – tavimi Aš gėriuosi. Esame girdėję, kad reikia
Dievo klausyti, gerbti, bijoti ir mylėti. Tai teisinga. Tačiau ar kada
pamąstėme, kad esame Dievo mylimi ? Kad jis mumis gėrisi, kad Jam gera mus
matyti ? Apaštalas Jonas rašė: „Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad
jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.“ (1Jn
4,10) Tai esminė mūsų tikėjimo tiesa: DIEVAS MUS MYLI. Jam nereikia mūsų aukų,
ataskaitų, duoklių – pirmiausia Jis nori, kad mes patikėtume Jo meile ir į ją
atsilieptume. Daugybė neurozių, fobijų, depresijų ir kitų ligų kyla dėl to, kad
žmogus jaučiasi nemylimas, vienišas, nereikalingas, nematantis prasmės. Visa tai
yra melas ateinantis iš piktosios dvasios, kuri nuo pat Adomo ir Ievos laikų
trokšta mus įtikinti, kad Dievas yra piktas, kad Jis pavydi ir baudžia už
kiekvieną pražangą. Taip mes turime būti atsakingi prieš Dievą ir artimą, tačiau
pirmiausia eina Meilė. Jei priimame ir išgyvename meilę, tuomet ir kitiems
trokštame šią meilę perduoti. Priimkime savo kaip Dievo vaikų pašaukimą,
atsiverkime mus gelbstinčiai Kristaus meilei.
„Šventomis dovanomis pasisotinę, karštai
meldžiame tave, maloningasis Viešpatie, kad, ištikimai klausydami vienatinio
tavo Sūnaus, galėtume vadintis ir būti tavo vaikai.“ (postkomunijos malda)
Šaltinis: www.propatria.lt
0 komentarai