Julius Keleras. Žiemos retorika

rogės girgžda kažin kažkur už kalno; vėjas neklystančių
ir abejingu judesiu beldžia į neišvengiamą vienatvę,
kuri prasideda nelauktai kaip žiema – vienui vienintele
diena; neištirpdomas sniegas graužias į obelų dreves,
kiškių urvus, keisdamas vakarykštę mano kardiogramą

nenoriu ieškoti dabar nei moteriškų, nei vyriškų rimų!
varnos sukyla prieš plūstantį sniegą, ir miško kirtėjas
pajunta, jog laikas namo prie čiauškančio židinio, basos
šeimininkės, glaudžiančios savąjį veidą prie visiškai
apsnigto apsiausto, kurs netrukus garuos pakabintas ant vagio

kokios tobulos sniegenos pėdos ant užšalusios slyvos!
vėjo mūša grąžina mane į pradžią, – nelyg tramvajaus kontrolė
Rygoj, vieną sykį važiuojant be bilieto, – sausis, sausa, saulė;
girdžiu, kaip kažkur toli vakaruos sekmadienį dūzgia
lentpjūvė, ir vėl ūžia laisvamanis vasario sniegas

Šaltinis: www.tekstai.lt