Dykumos tėvai. Agatonas (II): „Supykęs žmogus Dievui neįtinka“

11. Tas pats aba Agatonas vaikščiojo su savo mokiniais. Vienas rado ant kelio žalią žirnelį ir paklausė senolio: „Tėve, ar galiu pasiimti?“ Senolis apstulbęs pažvelgė į jį ir paklausė: „Ar tu jį ten padėjai?“ „Ne“, − atsakė brolis. „Tai kaip, − klausė senolis, − gali imti tai, kas ne tavo?“

12. Brolis atėjo pas abą Agatoną ir sako: „Leisk man gyventi su tavimi.“ Ateidamas ant kelio jis rado gabaliuką salietros ir jį pasiėmė. „Kur radai salietrą?“ − paklausė senolis. „Ateidamas radau ant kelio ir pasiėmiau.“ Senolis pasakė: „Jei atėjai gyventi su manimi, kaip galėjai paiimti tai, ko ten nepadėjai?“ Ir liepė grąžinti salietrą ten, kur buvo ją radęs.

13. Brolis paklausė senolio: „Išgirdau įsakymą, bet toje vietoje, kur jo turiu klausyti, kyla pagunda. Noriu paklusti įsakymui, bet bijau pavojaus.“ Senolis atsakė: „Jei Agatonui reikėtų spręsti šią problemą, jis paklustų įsakymui ir taip įveiktų pagundą.“

14. Skėtėje vyko susirinkimas, broliai tarėsi ir nutarė. Aba Agatonas atėjo vėliau ir tarė jiems: „Jūs neteisingai nusprendėte.“ „Kas tu toks, kad taip kalbi?“ − atrėžė jie. „Žmogaus sūnus, − atsakė šis, − nes yra parašyta: „ Iš tavęs [Viešpaties] teateina man nuosprendis, nes tavo akys mato teisybę“ (Ps 17, 2).“

15. Apie abą Agatoną pasakojo, kad jis trejus metus nešiojosi burnoje akmenuką, kol išmoko laikytis tylos.

16. Apie jį ir apie abą Amuną pasakojo, kad prireikus ką nors parduoti, jie vieną kartą pasakydavo kainą ir tylėdami priimdavo, kiek duodavo. Prireikus pirkti, tylomis mokėdavo, kiek prašomi, ir netarę nė žodžio pasiimdavo daiktą.

17. Tas pats aba Agatonas sakė: „Aš niekada nesiūliau agape, bet dovanoti ir priimti dovanas man yra agape, nes tai, kas gera mano broliui, man atrodo tinkama atnaša.“

18. Susiruošęs mintyse ką nors teisti, jis pasakydavo sau: „Agatonai, tai ne tavo reikalas.“ Taip atgaudavo dvasią.

19. Tas pats aba sakė: „Supykęs žmogus Dievui neįtinka, net jei jis gebėtų prikelti iš numirusiųjų.“

20. Vienu metu aba Agatonas turėjo du mokinius, abu eremitus, kaip ir jis. Kartą jis paklausė pirmojo: „Kaip tu gyveni celėje?“ Tas atsakė: „Iki vakaro pasninkauju, tada suvalgau dvi kriaukšles duonos.“ Jis jam pasakė: „Tu gerai gyveni, ne per daug asketiškai.“ Paskui paklausė antrojo: „O kaip tu gyveni?“ − „Aš pasninkauju dvi dienas, tada suvalgau dvi kriaukšles duonos.“ Senolis tarė: „Tu labai sunkiai dirbi, ištveri du konfliktus − sunku kas dieną valgyti nejuntant godumo. Kiti paskui apsivalgo, bet tu, dvi dienas pasninkavęs, laikaisi saiko.“

Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė

Ištrauka iš knygos „Dykumos tėvų pamokymai“, Vilnius, Katalikų pasaulio leidiniai, 2014.