Dvasios gyvenimas

Dykumos tėvai: Agatonas (I): „Nėra aistros, blogesnės už liežuvio nevaldymą“

× 1/13/2016

Agatonas atvyko į Tebaidę dar visai jaunas ir mokėsi pas abą Poimeną. Jo aba jį labai vertino: Poimeno 61 fragmente pasakojama, kaip aba Juozapas stebėjosi, kad Poimenas tokį jauną mokinį vadina „aba“. Agatonas iškeliavo į Skėtę ir ten ilgai gyveno su Aleksandru ir Zoilu, kurie vėliau tapo Arsenijaus mokiniais. Iš Skėtės iškeliavo tikriausiai po pirmojo nusiaubimo drauge su savo mokiniu Abraomu ir apsigyveno Nilo pakrantėje netoli Trojos. Iš Skėtės laikų jis pažinojo Amuną, Makarijų, Juozapą ir Petrą.

1. Aba Petras, abos Loto mokinys, pasakojo: „Kartą buvau abos Agatono celėje. Pas jį atėjo brolis ir tarė: „Noriu gyventi drauge su broliais. Pasakyk, kaip su jais gyventi“. Senolis atsakė: „Visą gyvenimą iki paskutinės dienos žvelk į juos kaip svetimas žmogus, koks buvai pirmą dieną, kad per daug prie jų nepriprastum.“ Aba Makarijus paklausė: „O kas atsitinka, kai priprantama?“ Senolis atsakė: „Tai tarsi stiprus, žvarbus vėjas, kuris sukilęs kaskart viską nušluoja ir nuplėšia vaisius nuo medžių.“ Aba Makarijus paklausė: „Ar tikrai taip blogai kalbėti nepagalvojus?“ Aba Agatonas atsakė: „Nėra aistros, blogesnės už liežuvio nevaldymą, nes iš jos kyla visos kitos aistros. Todėl geras darbininkas neturi juo naudotis, net jei vienas gyvena savo celėje. Pažinojau brolį, jis ilgai gyveno savo celėje ir miegojo mažoje lovoje. Jis taip sakė: „Būčiau išėjęs iš celės, nė karto nepasinaudojęs ta lova, jei man nebūtų pasakę, kad ji ten yra.“ Tik sunkiai dirbantis vienuolis yra karžygys.“

2. Aba Agatonas sakė: „Vienuolis nieku gyvu negali leisti, kad jį dėl ko nors kaltintų jo sąžinė.“

3. Dar jis sakė: „Žmogus negali tobulėti ir negali įgyti nė vienos dorybės, jei nevykdo Dievo įsakymų.“

4. Dar jis sakė: „Nė karto nesu nuėjęs miegoti, jusdamas kam nors pagiežą, ir − kiek galėjau − neleidau niekam kitam nueiti miegoti su pagieža man.“

5. Apie abą Agatoną pasakojo, kad pas jį atėjo vienuoliai, išgirdę kalbant apie nepaprastą jo įžvalgą. Norėdami patikrinti, ar jis neims karščiuotis, jie paklausė: „Ar tai tu tas Agatonas, apie kurį šneka, kad jis paleistuvis ir išpuikėlis?“ − „Taip, gryna tiesa.“ − „Ar tu tas Agatonas, kuris nuolat šneka niekus?“ − „Taip.“ − „Ar tu tas eretikas Agatonas?“ Tačiau į tai jis atsakė: „Aš ne eretikas.“ Tada jie paklausė: „Sakyk, kodėl tu sutikai su viskuo, ką sakėme, bet paskutiniam įžeidimui pasipriešinai?“ Jis atsakė: „Pirmus įžeidimus aš priėmiau, nes jie naudingi mano sielai. Bet erezija – tai atsiskyrimas nuo Dievo. Aš nenoriu būti atskirtas nuo Dievo.“ Tai išgirdę, broliai susižavėjo jo įžvalga ir grįžo namo, daug pasimokę.

6. Pasakoja, kad aba Agatonas su mokiniais labai ilgai statėsi celę. Galiausiai baigęs, joje apsigyveno. Pirmą savaitę pamatęs kažką, kas jam pasirodė kenksminga, jis tarė mokiniams: „Eime, keliaukime iš čia.“ Jie nuliūdę atsakė: „Jeigu buvai nutaręs iš čia keliauti, kam mes taip vargome, statėme celę? Žmonės mumis piktinsis ir sakys: „Žiūrėkite, jie ir vėl kraustosi kitur, niekur neranda sau vietos!“ Jis pamatė, kad mokinius laiko bailumas, ir pasakė jiems: „Vieni pasipiktins, užtat kiti puikiausiai supras ir sakys: „Jie palaiminti, kad gali iškeliauti Dievo vardu ir neturi kitų rūpesčių.“ Tačiau tegu eina tie, kurie nori. Aš einu.“ Tada jie parpuolė ant žemės ir meldė, kad leistų keliauti drauge.

7. Apie jį pasakojo, kad jis dažnai iškeliaudavo ir pasiimdavo tik peiliuką pintinėms pinti.

8. Kažkas paklausė abos Agatono: „Kas geriau, kūno askezė ar vidinis budrumas?“ Senolis atsakė: „Žmogus kaip medis: kūno askezė – tai lapija, vidinis budrumas − vaisiai. Yra parašyta: „kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį“ (Mt 3, 10), tad aišku, kad rūpintis reikia vaisiais. Kitaip tariant – sergėti dvasią, o ją globoti ir puošti turi lapija, arba kūno askezė.“

9. Dar broliai jo klausė: „Kuri dorybė reikalauja daugiausiai pastangų?“ Jis atsakė: „Atleiskite, bet aš manau, kad nėra didesnio darbo kaip malda Dievui. Kas kartą, kai žmogus nori pasimelsti, jo priešai demonai stengiasi tam sutrukdyti, nes žino, kad tik atitraukę jį nuo maldos galės užkirsti jam kelią. Jei imiesi gero darbo, reikia tik atkaklumo, kad pavyktų jį užbaigti. Bet malda – tai mūšis iki paskutinio atodūsio.“

10. Aba Agatonas buvo išmintingos dvasios ir veiklaus kūno. Jis pats prasimanydavo viską, ko reikėjo − darbą, maisto ir drabužius.

Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė

Ištrauka iš knygos „Dykumos tėvų pamokymai“, Vilnius, Katalikų pasaulio leidiniai, 2014.