RSS
Facebook
XII a. cistersų literatūra religinės literatūros lauke, anot Marie-André Fracheboudo, gali būti talpinama tarp Bažnyčios Tėvų ir scholastų, kurie suklestėjo kartu su šv. Tomu Akviniečiu. Susidūrimas su šio laikotarpio kūriniais skatina žymėti patirtas įtakas (pvz., scholastikos elementai šv. Anzelmo kūryboje), tačiau dar daugiau – vienuolių priklausymą nuo konkretaus laiko, kuriuo jie gyveno ir rašė. Taip pat – atpažinti ir nagrinėti temų sąsają (cistersai tęsia Bažnyčios Tėvų ir šv. Augustino problematiką), Tradicijos perėmimo bei pakartotino suaktualinimo momentus. Knygos apie cistersų įkūrėją šv. Bernardą Klervietį autorius Etienne‘as Gilsonas užsimena ir apie uždegančio pavyzdžio įtaką, pavyzdį, kurį šv. Bernardas ir jo draugai rado Dykumos Tėvų gyvenimuose. Taigi perimama ne tik vadinamų Bažnyčios bei Dykumos Tėvų savitai išgyventa krikščionybės žinia, pastarieji laikomi sektinu pavyzdžiu. Fracheboudas pastebi, jog XX-ojo amžiaus žmonės prie Tėvų tekstų – „grįžta būtent dėl krikščioniška žinia turtingos ir taip arti gyvenimo esančios vitalinės jėgos. Tėvai pačia tikriausia to žodžio prasme yra egzistencialistai“. Trapistų (XVI a. įkurta cistersų atšaka) vienuolis Thomas Mertonas (1915–1968), pristatydamas šiuolaikiniam pasauliui Dykumos Tėvų išmintį, kreipia dėmesį į jų pastangas rasti savo prigimtį Kristuje.
To siekdami „jie turėjo visiškai atmesti klaidingą ir susikurtąjį aš, pramanytą socialinių „pasaulio“ priedermių“. Šių dienų skaitytojas kviečiamas atrasti krikščionišką, egzistencinį (todėl vis dar šiuolaikišką) Tėvų pamokymų turinį, raginama atmesti susikurtąjį aš tam, kad suvoktų savąją prigimtį Dieve. Kasdienybėje patiriamo Dievo, tikrosios tapatybės bei vienuolinio bei kontempliatyvaus pašaukimo paieškos dažnam T. Mertono knygų skaitytojui dar ir dabar lieka pagrindinėmis vienuolio kūrybos temomis. Tačiau atrodo, jog kalbant apie jas, esmingomis tampa ir pastangos suaktualinti cistersų pašaukimą bei Katalikų Bažnyčios Tradiciją ją kvestionuojant ir gręžiantis į ją.
Šv. Bernardas pašaukimo ieško grįždamas prie šv. Benediko mokymo ir to, kas būdinga ankstyvajai krikščionybei. „Sekdami jų (apaštalų – A. Ž. past.) pavyzdžiu sužinome, kas nuo pat pradžių ir visuomet buvo vienuolinio gyvenimo prasmė: tai elito gyvenimas, tų, kurie pamokslaudami ir pavyzdžiu pilnai atskleidžia Evangelijos dvasią pasauliui, nebegalinčiam jos pakelti,“ – rašo Gilsonas. Bandoma naujai suprasti vienuolinio gyvenimo esmę – jos šaknų ieškota krikščionybės užuomazgose. Tokie hermeneutiniai veiksmai į savo svarsytmų lauką įtraukia ir Tradicijos permąstymo klausimą. Tradicijos, kuri pasak E. Gilsono, yra pasiruošusi pateikti atsakymus, besirūpinančios klausiančiu žmogumi. Taip nutinka, nes „kai tik šventajam kyla naujas ar naujai suformuluotas senas klausimas, Krikščionių tradicija yra pasiruošusi, turinti visą atsakymo suformulavimui reikalingą medžagą; bet, žinoma, čia reikia šventojo, kuris jį iškeltų“. Klausiantį bei suprasti linkusį T. Mertono žvilgsnį liudija žodžiai knygos Nė vienas žmogus nėra sala, rašytos Getsemanės abatijoje studijuojantiems kunigams, žodžiai: „Neketinu savęs kuriuo nors klausimu atskirti nuo Katalikų Tradicijos. Tačiau neketinu ir aklai priimti tos Tradicijos teiginius jų nesupratęs ir neįsisavinęs, nes man atrodo, kad pirmoji tikinčio žmogaus pareiga yra padaryti savo tikėjimą paties gyvenimo dalimi, ne siekiant jį padaryti tikslingesnį, bet juo gyvenant“. Kasdienį vienuolio gyvenimą ir kasdienybėje išgyvenamą Dievą pažįstame perskaitę autobiografiją, dienoraščius ar kitus T. Mertono veikalus. Kurie, be viso kito, liudija šiuolaikiniam žmogui tokį patrauklų tikrumą bei autentiškumą. Visus šiuos bruožus, rodos, atrastume ir cistersų kūriniuose.
Fracheboudas cistersų namuose gyvenančius brolius dėl jų spontaniškumo, sistematizavimo gebėjimų stygiaus vadina ypač tikrais, o komentuodamas šv. Bernardo pamokslus, atkreipia dėmesį, kad pagrindinis jo pamokslų motyvas – „patirtis“ . Prisimenama ir Dom Anselmo Le Bailo siūlyta „išpažinimų stiliaus“ bei šv. Augustino Išpažinimų paralelė. Ankstyvųjų cistersų tikrumą / gyvumą rodo ne tik dvasinio gyvenimo aukštumos, jie „patys leidžiasi užklumpami netikėtai, daug paprastesniuose kasdienio gyvenimo įvykiuose“. Mertono autobiografija Septynaukštis kalnas, dienoraščiai bei vadovavimo studijuojantiems kunigams metu kilusios įžvalgos šiame (cistersų literatūros) kontekste – užrašyta patirtis, gyenimas tikint, pilnas emocijų, nuogąstavimų ir Dievo gailestingumo. Nors tai ne grynai teologiniai pamokslų rinkiniai, o Šventojo rašto ištraukų apmąstymą čia gali keisti staiga susigraudinusio, Dievop besikreipiančio rašančio vienuolio balsas, bendruomenės regulos ar įvykių bendruomenėje apmąstymai, tiek autobiografiją, tiek dienoraščius ar ruošiamas paskaitas bent sąlygiškai galėtume matyti šalia šv. Bernardo veikalų.
Tarptautinės Thomo Mertono draugijos steigėjas ir prezidentas W. H. Shannonas apie Mertono apsilankymą Getsemanėje 1941-aisias rašo:
Sėdėdamas rekolekcijų namų bibliotekoje ir skaitydamas šv. Bernardo knygą (De diligendo Deo – A. Ž. past.), Mertonas net negalėjo įsivaizduoti, kad vieną dieną jis pats bus palankiai lyginamas su Bernardu, ir taip pat kaip jis – prisidės prie dramatiško religinio gyvenimo atsinaujinimo […].
Ši pastaba leidžia matyti šv. Bernardo bei T. Mertono pašaukimo panašumus – abu jie svarbūs savo laiko religinių atsinaujinimų dalyviai. Nereikėtų pamiršti, kad 1947-aisiais Mertonui pavedama peržiūrėti Ordino istorijos santrauką , jis pats skaito šv. Bernardą, knygas apie jį bei bendruomenę. 1950-ais metais pasirodo vienuolio veikalas apie šv. Bernardą, 1951–1955-aisiais jis – studijų magistras, o nuo 1955-ųjų iki 1965-ųjų užima novicijų magistro pareigas. Jis rašo apie vienuolinę tradiciją bei bet ir tiesiogiai prisideda prie jaunų cistersų (trapistų) formacijos.
Apie kiek netikėtą susidūrimą su Katalikų Bažnyčios Tradicija Mertono autobiografijoje ir skaitome. Pastarąjį jis išgyvena dar vaikystėje ar nusipirkęs knygą Viduramžių filosofijos dvasia ir perskaitęs žodelį Imprimatur. Iškalbūs atrodo ir jo prisiminimai apie pirmąjį apsilankymą Getsemanės vienuolyne. Būsimas vienuolis pastebi, jog „[…] čia, Kentukio kalvose, dar išliko to drąsaus, paprasto, gaivaus XII a. maldingumo, gyvo šv. Bernardo Klerviečio, Adomo Perseniečio, Geriko Injiečio, Elredo Riviečio ir Roberto Molemiečio tikėjimo“. Skirtingus istorijos šimtmečius jungia gamta, joje atpažįstamas pirmųjų cistersų maldingumas. Taip intuityviai išgyvenamas bendrystę Mertonas kviečiamas atpažinti tvarią Tradicijos tąsą. Kita vertus, ji irgi turi būti kaskart naujai atrandama, o šiam atradimui svarbus ir pašalinių žvilgsnis.
Atrodo, jog būtent kitas ir leidžia Mertonui atpažinti savąjį individualumą – jaunuolio polinkį į misticizmą pastebi dėstytojas Danas Wlashas. Thomas autobiografijoje prisimena: „[…] iš jo kursų krypties supratau, kad jis norėjo pasakyti, jog aš linkstu veikiau ne į intelektinį, dialektinį, spekuliatyvų tomizmą, o į dvasingą, mistišką, voliuntaristinį šv. Augustino ir jo sekėjų praktiškumą“. Tagi priklausymas Tradicijai – ne tik sąmoningai pasirinkta laikysena, ordino regulos sąlygotas rašymo būdas, bet individuali savastis. Todėl ir atrodo, jog Thomo santykį su Tradicija padeda suprasti ir Estheros de Waal pastaba. Pasak jos, perimdamas Tradiciją, „jis rašė ne kaip istorikas, bet kaip gyvos tradicijos liudytojas […] Bet žmogaus, kurio veikalus jis studijavo paslaptis, – šventasis Bernardas taip pat rašė tai, ką pats patyrė“. Ši savastis išlieka individuali net ir tuomet, kai tavo bei tavo vienuolyno steigėjo ir mokytojo gyvenimo panašumai tokie akivaizdūs. Tradicija, nors ir likdama sena, dėl nuolatinės interpretacijos nuolat atgimsta, ji – ne papročių sustabarėjimas ar įprastos normos.
Mertonas nebuvo vienintelis tuo metu rašęs trapistų vienuolis. Jo veikalai liudija objektyvų, bet individualų buvimą, kurį galbūt lėmė kontempliatyvios maldos bei savojo pašaukimo eremitiškojo pašaukimo atradimas. Mertonas gręžiasi į pasaulį, ir ši laikysena iškiria jį iš kitų tuo metu rašiusių brolių. Todėl itin vertingas pasirodo Lawrenceo S. Cunninghamo pastebėjimas:
Tai, kas išskyrė jį iš kitų [vienuolių] rašytojų… (galvoju apie cistersą, velionį Eugene‘ą Boylaną, arba benediktinus, pavyzdžiui, Columba Marmioną ar Hubertą Von Zellerį – visi savo laiku daug skaitomi) buvo jo jautrumas mūsų laikų moderniai aukštajai kultūrai (sunku įsivaizduoti Columbą Marmioną svarstantį apie Paulo Klee tapybą ar André‘o Gide prozą) taip pat ir jo sugebėjimas bendrauti su esančiais už tikėjimo pasaulio ribų (ką gi, sakytume, Eugene‘as Bloyanas turėtų bendro su taip pat airiu Jamesu Joyce‘u?) Trumpai tariant, Mertonas galėjo, įsišaknijęs tradicijoje, kuri suteikė specifinio svorio ir autentiško skambesio jo žodžiams, žengti į platesnį kultūros diskurso pasaulį.
Thomas Mertonas ir vienuolių būryje išlieka savitas ir kitoks – dalyvauja ne tik tikinčiųjų diskusijose, taip pat kultūriniame, socialiniame gyvenime. Toks, aktyvus ir kvestionuojantis, buvimas pasirodo vis dar reikšmingas ir reikalingas. Kartu – įprastas ir krikščoniškosios literatūros kontekste bei istorijos eigoje toks atpažįstamas. Žinoma, reikšminga žymėti ir Tradicijos bei istorijos santykį. Jį Mertonas apibūdina savajame dienoraštyje kalbėdamas kontempliatyviąją maldą: „istorinis argumentas, kad visi ankstyvųjų vienuolių ordinai buvo suvokiami kaip grynai kontempliatyvūs, yra silpnas dėl termino „kontempliatyvus“ daugiaprasmiškumo“. Tradicijos negalime perimti aklai, atvirkščiai, – suvokiama, kad laiko perspektyva lemia vartojamų sąvokų bei argumentų prasmes, o mūsų klausianti laikysena laiduoja autentiškumą net išliekant vienuolių, Bažnyčios ir apskritai žmonių būryje. Nes kiekvienas žmogus ir yra tavo autentiškos tapatybės bei santykio Dievuje priežastis.
Šaltinis: antradiena.wordpress.com
0 komentarai