Su Šventuoju Gimimu, arba ieškau širdies

Ir vėl į mūsų namų ir sielų duris beldžia Kalėdos. Šįkart turbūt be sniego. “Neįprasta, kažko balto, šviesaus, tyro, šventiško trūksta”, - pasakysite. Galbūt. Bet ar šis trūkumas paverčia Kalėdas mažiau geidžiamomis ir laukiamomis? Juk visai nesvarbu, apsnigtais ar neapsnigtais tėviškės kalnais ar kloniais, su dovanų maišu ar ištiesta ranka į mūsų namų ar butų duris beldžia tūlas ar tūla kalėda. Ne apie tokį atėjimą ir beldimąsi kalba. Kalba apie mūsų pačių beldimąsi į Rojaus vartus. Nes, kaip ir kiekvienais metais, į mūsų širdies duris beldžiasi pats užgimstantis Išganytojas. Ir beldžiasi ne tik per Kalėdas. Beldžiasi, Vytauto Kernagio dainos žodžiais tariant, “rytą, vakarą, žiemą, vasarą, saulei šviečiant, lietums lyjant, krintant sodams, riešutams byrant”. Tarsi atkaklus graikų filosofas Diogenas jis su žibintu rankose žengia per juodžiausią mūsų sielos naktį, ieškodamas žmogaus, taigi mūsų širdžių. Įsiklausykime į šį dievišką balsą. Atverkime širdis karališkajam svečiui. Ir tada mūsų širdyse įvyks Šventasis Gimimas. To jums nuoširdžiausiai linkiu. To linkiu ir pačiam sau. Fiat!

Arche.lt vyr. redaktorius V.Valatka

Kategorijos:

0 komentarai