Salomėja Zaksaitė. Apie šachmatus, mirtį ir vilko popierius

I. Bergmanno „Septintajame antspaude“ viduramžių riteris žaidžia šachmatais su mirtimi – išbalusia figūra juodu gobtuvu, primenančia atšiauriai griežtą vienuolį. Laikas, kurį tęsiasi partija, virsta riterio paskutiniu laiku, arba „viršvalandžiais“, taip poetiškai pavadintais J. Ivanauskaitės. 

Svarstydama, su kokiomis antgamtinėmis būtybėmis būtų galima dar „pasižaisti“, nusileidžiu (o gal nusikeliu) į devynioliktojo amžiaus pabaigą: sklando toks gandas esą pirmasis pasaulio šachmatų čempionas V. Šteinicas prasitaręs, kad žaidęs šachmatais su Dievu per nepastebimą telefono ryšį. Fantazija tai buvo, ar ne, vaizduotę sužadina pats ryšys (nors ir ne telefono): kur jungiasi sportas, menas ir religija?

Į gudrius klausimus atsakymus kartais sufleruoja iš pažiūros absurdiški faktai, pavyzdžiui, į akis krenta tai, kad keli boksininkai (garsiausias iš jų, ko gero, pasaulio sunkiasvorių čempionas G. Foremanas), tapo pastoriais. „Blogiausias“ pasaulio vyrukas M.Tysonas apie save pasisakė, kad jis yra suknistas šunsnukis, bet su angelo veidu. Blogiausias, tapęs geriausiu. Atėjęs iš dugno ir nuėjęs iki pat galo, pasidaręs pirmuoju. Kovojęs (kariavęs) taip lyg į nugarą šnopuotų mirtis, ir to neslėpęs, nemaskavęs kaip „kultūringesnių“ sporto šakų atstovai. Tarp kitko, teigiama, kad viena iš priežasčių, dėl ko vyrai geriau žaidžia šachmatais negu moterys, yra ta, kad jie turi aštresnį žudiko instinktą. Velnias slepiasi detalėse, kaip byloja liaudies išmintis.

Tad ką reiškia kovoti su mirtimi? Galbūt nuolatinį nieko gero nežadančio varžovo užmačių stebėjimą – pavyzdžiui, rusų didmeistris A. Suetinas sako, kad gynyba reiškia oponento tikslų numatymą (pranašavimą) deramu laiku. O kaip atrodytų pirmo čempiono neva patirta dvikova su Dievu? Tokio žaidimo perspektyva juntama J. Rowsono kūrinyje „Septynios (ir vėl tas skaičius, ko gi jis prikibo...) mirtinos šachmatų nuodėmės“: autorius alegoriškai aprašo padėties lentoje vertinimą ir kartu reikiamų sprendimų priėmimą: „įvertinimas atsiranda ne tada, kai traukinio kontrolierius tikrina bilietus, o tuomet, kai vairuoja vairuotojas, be kurio jūs apskritai nepajudėtumėte ir nežinotumėte, kaip patekti ten, kur vykstate“. Be to, kaip ir tikrovėje, keleivis (žaidėjas) beveik niekada nemato to, kas vairuoja traukinį. Šia metafora siekta iliustruoti viršūnės šachmatininkų mąstymą: jie nebūtinai mato, „tikrina“ (angl. check) daugiau variantų, nebūtinai toliau skaičiuoja, jie tiesiog aiškiau skiria tai, kas svarbu matyti (tarsi iš viršaus), ir tai, kas ne taip svarbu; jie subtiliau jaučia partijos srovę ir todėl sugeba pagal ją plaukti. Čia ateina į galvą pastebėjimas, ištartas stiklo menininkės S. Žemaitytės: nors tai ir „nematoma“, bet stiklas yra takus ir tąsus – tą liudija restauratoriai, dirbantys su šia medžiaga, atlaikiusia šimtmečių laiko svorį. Viename iš naujausių jos kūrinių  „Skaidrios mintys“ pavaizduotas kaukę primenantis rudai drumzlinas žmogaus veidas, kuris tarsi nešvarus, apgaulingas, bet iš tikrųjų teka, skaidrėja, valosi, yra nuolatiniame dinamiškame būvyje – nepaisant to, kad tai nelengvai pastebima plika (mėgėjiška) akimi. Mokslininkai ginčijasi – ar stiklas yra superšaltas skystis, ar kristalas, bet svarbi pati idėja, kad šaltyje ar iš pažiūros sterilioje nejudančioje struktūroje įmanoma „vaikytis“ gyvybės.

Greta tokių vingrių išmąstymų pamenu, kad šiuolaikinis sportas – tai lyg karo pakaitalas, sunkiai pažabojamą smurtą paverčiantis taisyklingomis varžybomis. Gaunasi, kad sportas neįmanomas be priešiškumo, o jeigu laimėjimas tampa pagrindiniu tikslu, tuomet jo gali būti siekiama bet kokiomis priemonėmis. Kurios gali būti apgaulingos, suktos ar velniškos. „Septintajame antspaude“ personifikuota mirtis klasta išgauna riterio tolimesnį ėjimą, neapdairiai jai išsakytą klausykloje.

Bet štai toks „su protu ir logika neprasilenkiantis“ sporto pradas nėra pakankamas: besidairydama į kitą pusę radau žodžius, kurių lietuviški atitikmenys yra „varžybos“, „konkursas“ ir „žaidimas“. Anglų kalbos žodžiai competition, contest ir game – kilę iš lotynų ir protogermanų kalbų ir reiškia „varžytis su“; „liudyti su“ ir tiesiog „žmones – kartu“. Žodžiai „su“ ir „kartu“ atidengia prasmingą sporto pradą – varžytis kartu (o ne tik vienam prieš kitą), būti kartu, liudyti kartu, įsijaučiant į vienas kito rolę. 

Etimologiniai vedžiojimai paaiškintų plaukimą pagal srovę ir patvirtinimą to, kas vertinga esamoje padėtyje ant lentos. Ir tada bent jau teoriškai „ant popieriaus“ galima sakyti, kad sporte įmanoma sulipdyti žvėrišką aršumą ir meniškas grožio paieškas, primenančias religinį pasišventimą pasirinktai veiklai. Nors, ciniškai (beje, o iš kur atsirado šitas žodis?..) žvalgantis toks derinimas kažkuo primena latvių pasaką „Vilko popieriai“ – kai mėgina vilkas išdžiovinti permirkusius popierius, mėgina, bet nepavyksta – ir „galų gale“ visi su visais pešasi (pradedant nuo to, kad vilkas piktas ant šuns, ir puola jį, kai tik patinka). 

O pabaigiant pasitelkčiau P. Lungino „Salą“, kurios katilinėje atgailaujantis vienuolis Anatolijus (sakoma, koplyčioje kartą užgiedojęs vilko balsu) gyvena. Šventikas ieško ramybės, bet tik medinėj dėžėj prieš pat savo mirtį ją randa.

Nors, ne, persigalvojau: aukščiau paminėti „linksmi“ žodžiai ne visai pabaigai – moksleiviškai „sveiką“ cinizmą peraugtų Tarkovskio pastebėjimas, kad pati ieškojimo idėja mene yra įžeidžianti. Ji panaši į grybų rinkimą miške. Jų galima rasti, galima nerasti. Tarkovskio požiūriu, menininkas elgiasi ne kaip ieškotojas, o kaip liudytojas, savos pasaulio tiesos liudytojas. Šitoj vietoj „kažkaip prilipinant“ šachmatus pridurčiau: net jei toji tiesa reiškia kovą, atsižadėjimą ir besitęsiantį mėginimą „visame tame“ įžvelgti kažką daugiau nei medinės bekalbės figūros ir statmenai sulanguota lenta.