RSS
Facebook
Klustantysis tam, kas yra irgi negali nekaupti. Kaip ir visi jis irgi būna tam,
kad išgyventų ir būtų kuo geriau. Tik jo būvio gerėjimas iš esmės yra
nukreiptas ir sutelktas į to, kas yra,
taigi, būties kaupimą. Išminties
mylėjimas yra susibuvimo su tuo, kas yra
pastanga. Išminties mylėjimas yra tvariausios nekintančios būsenos – būti
pilnatviškai ir amžinai – siekimas. Ši būsena jam yra saviausia. Todėl jis
nesisvaigina save jokiais galios ir jokiais kitais sotybę palaikančiais ir
pagalulingą pakankumą tveriančiais svaigalais. Išminties siekėjas suvokia to, kas kinta netvarumą. Jis siekia ne-kęsti
to, kas anksčiau ar vėliau, bet būtinai suvirsta į niekį. Jis siekia būti, o
ne ne-būti tikrąja šio žodžio prasme.
Todėl jis klūsta ir klausia: kas yra tai, kas iš tiesų yra? Šis
klausimas, kaip jau ir esame aptarę, jį nubloškią į savo nežinojimo ir
netvarumo patirtį. Mat klausimas apie tai,
kas iš tiesų yra? atskleidžia visaapimančio kismo šiame pasaulyje vyravimą. Viskas šiame pasaulyje kinta,
sunyksta, suvirsta į niekį. Tačiau žmogus negali taip būti; negali sutikti su niekiu jo gyvastyje, su mirtimi jo
gyvenime. Tai – grėsminga ir atgrasu. Jis atsisako svaigintis svaigalais,
pavyzdžiui, tverti ‚karjerą‘ vardan tvaraus žemiškųjų gėrybių kaupimo, vardan
svaiginančio pranašumo jusmo kitų atžvilgiu akimirkos.
Anaiptol, pilnatvės jis siekia ne žemiškųjų gėrybių kaupimu. Jis siekia
įsibūtinti tame, kas iš tiesų yra. Ir,
todėl, išsižada kitokio kaupimo būdo ir kintančiomis gėrynėmis tesinaudoja kaip
esminio kaupimo priemonėmis. Išminties mylėtojo tvarus įsibūtinimas ir
įsigalinimas slypi tame, kas yra. Galia kyla iš būties. Ir jokiu būdu ne atvirkščiai. Savęs pakankamumu svaiginantis
pasaulio gėrybių kaupėjas šito neįgali suprasti.
Todėl filosofas nesiekia ir ribotų žinių,
kurias gali jam suteikti riboto proto suvokiniai. Filosofas siekia ištirti,
kokiu būdu jo protas gali peržengti ribotumą. Jį domina tai, kas yra neribota.
Ar gi neakivaizdu! Visą, ką patiriame teigiame
kaip esančius. Taigi esinija mus įteigia savąjį būtį, su kuria mes ir siekiame
susipažinti. Mes klausiame: ar tai, kas
yra, gali nekisti. Klausiame, nes
žmogaus lūkestis yra būti ir ne-kisti. Todėl tam, kas yra klūstantis, taigi, būties
ieškantis žmogus ima žvelgti anapus
savojo ribotumo ir anapus apčiuopiamos tikrovės kismo. Jis žvelgia į tai, kas yra ir tveria. Ir bet kokie riboti suvokiniai jam tampa nebesavi, nes tėra
netvariai esančiųjų dalykų itin riboti atspindžiai. Todėl ir tas, kuris siekia būti vengia ribotų sprendinių. Jis
klūsta ir klausia, kad išvengtų savojo ribotumo, kurį čia pat tvirtina
„žinančiojo“ puikybė.
Filosofas pasilieka nuolat klūstančiojo ir
klausiančiojo būsenoje, kad galėtų stebėtis beribe to, kas yra sklaida esinijoje, anapus pastarosios ir, aišku, savyje.
0 komentarai