Mindaugas Kubilius. Filosofijos pagrindai (X). Būti yra kaupti

Žmogus negali nebūti. Net gyvenimo sunkio nepakeliantis ir savižudybę besirenkantis žmogus renkasi ne nebūtį. Jis tiesiog neigia jo būvį prispaudusį sunkį, tačiau apgalvotai nesirenka nebūties kaip geresnio būvio (besižudantis paprastai negalvoja). Tad šiąja prasme net savižudis renkasi geriau būti ... anapus gyvenimo.

Siekimas būti ir yra tai, ką mes iš prigimties visada ir visur pribūname. Šis siekinys pasireiškia kaip nuolatinis ir niekada neatidėliojamas geresnio būvio siekimas. Sunkiai dirbame, kad pavalgytume ir pailsėtume; o pailsėję vėl kimbame į darbus, kad kitą kartą dar daugiau ilsėtumėmės, kitaip tariant, tvirtintumėmės geresnio būvio tvarumą. Juk nuoširdžiai visi trokštame, kad mūsų atsotogos būtų ilgos, gyvenimas nerūpestingas ir pilnas smagių ir mūsų gerovę netrikdančių potyrių. O jeigu ir norime save trikdyti išskirtiniais potyriais, tai tik dėl to, kad siektume dar aštresnių pilnatvės išgyvenimų (pavyzdžiui, greitai važinėjame, šokinėjame nuo uolų, vartojame svaigalus, ir kitaip įvairiai svaiginamės).

Geresnio (pagal paskiro žmogus savojo gėrio įsivaizdavimą) ir tvaresnio būvio siekimas panardina mus į gėrybių kaupimą. Kadangi mes tiesiog negalime ne-būti, būti mums reiškia kaupti gėrybes. Aišku, nelygu kokias gėrybes. Jeigu būties trūkumas yra didžioji žmogaus bėda, ir žmogus negali nebūti, tai būties kaupimas yra neišvengiamas visiems.  Būties trūkumas mums visiems prisako įsibūtinti. Aišku, nelygu būties supratimas ir iš čia kylantis gėrybių pasirinkimas.

Įsibūtinimas pirmiausiai atsiremia į pačių būtiniausių poreikių patenkinimą: pirmiausiai gyvasties išsaugojimas (maistas, saugumas); po to  - gyvasties tvirtinimas (tvirtinimasis bendrabūvyyje); paskiausiai - būvio gėrinimas. (Šiuos klausimus vėliau sklaidysime išsamiau.) Pastarasis poreikis dažniausiai mus įvelia į nesibaigiančias svajones apie vis geresnį ir saldesnį gyvenimą; o svajones – į nesiliaujantį kaupimą ir besaikį vartojimą.
Didžiausias kaupimo siekinys ir godotiniausia gėrybė yra galia. Būtent jos sukaupties pajauta justi tvarumo ir savo būtinumo jausmą. Kada išgyvenu esąs pranašesnis už kitus, ir tie „žemesnieji“ vertina mane kaip turintį daugiau vertės, tada aš save (kaip ir jie mane) išgyvenu esąs būtinesnis, taigi, mažiau stokojęs būties nei kiti. Pažvelkime, kaip praturtėję žmonės siekia viešumos. Kodėl? Todėl, kad jie nori būti įvertinti. Sėdėjimas su pinigų maišu ant kėdutės virtuvėje nėra vertinga patirtis. O pinigai gali padėti įgyti būtinos galios jusmo. Mat buvimas „Žmonių“ tarpe leidžia justi savąjį pranašumą, taigi, vertingumą ir būtinumą kitų atžvilgiu. Ir tokių klausimų kaip būti? ir, tuo labiau, kas yra būtis? sąmonės akiratyje nebelieka. Šie klausimai galimai sugrįžta pranašumo netekus. Bet nebūtinai. Nes galia – labiausiai pavergiantis svaigalas. Tūla vyro mušama ir jo meilužių niekinama moteris viską iškęs, kad tik galėtų (kad ir su storu mėlynes ant veido slepiančių užtepėlių sluoksniu) dar ir dar kartą pasipuikuoti būviu – ELITAS!    


Kategorijos:

0 komentarai