RSS
Facebook
Žmogus negali nebūti. Net
gyvenimo sunkio nepakeliantis ir savižudybę besirenkantis žmogus renkasi ne nebūtį. Jis tiesiog neigia jo būvį
prispaudusį sunkį, tačiau apgalvotai nesirenka nebūties kaip geresnio būvio (besižudantis paprastai negalvoja). Tad
šiąja prasme net savižudis renkasi geriau būti ... anapus gyvenimo.
Siekimas būti ir yra tai, ką mes iš prigimties visada ir visur pribūname. Šis siekinys pasireiškia kaip
nuolatinis ir niekada neatidėliojamas geresnio
būvio siekimas. Sunkiai dirbame, kad pavalgytume ir pailsėtume; o pailsėję
vėl kimbame į darbus, kad kitą kartą dar daugiau ilsėtumėmės, kitaip tariant,
tvirtintumėmės geresnio būvio
tvarumą. Juk nuoširdžiai visi trokštame, kad mūsų atsotogos būtų ilgos,
gyvenimas nerūpestingas ir pilnas smagių ir mūsų gerovę netrikdančių potyrių. O
jeigu ir norime save trikdyti išskirtiniais potyriais, tai tik dėl to, kad
siektume dar aštresnių pilnatvės išgyvenimų (pavyzdžiui, greitai važinėjame,
šokinėjame nuo uolų, vartojame svaigalus, ir kitaip įvairiai svaiginamės).
Geresnio (pagal paskiro žmogus savojo gėrio įsivaizdavimą) ir tvaresnio
būvio siekimas panardina mus į gėrybių
kaupimą. Kadangi mes tiesiog negalime ne-būti,
būti mums reiškia kaupti gėrybes. Aišku, nelygu kokias gėrybes. Jeigu būties trūkumas yra
didžioji žmogaus bėda, ir žmogus negali nebūti, tai būties kaupimas yra
neišvengiamas visiems. Būties trūkumas mums visiems prisako įsibūtinti. Aišku, nelygu būties supratimas
ir iš čia kylantis gėrybių pasirinkimas.
Įsibūtinimas pirmiausiai
atsiremia į pačių būtiniausių poreikių patenkinimą: pirmiausiai gyvasties
išsaugojimas (maistas, saugumas); po to - gyvasties tvirtinimas (tvirtinimasis bendrabūvyyje);
paskiausiai - būvio gėrinimas. (Šiuos klausimus vėliau sklaidysime išsamiau.) Pastarasis
poreikis dažniausiai mus įvelia į nesibaigiančias svajones apie vis geresnį ir
saldesnį gyvenimą; o svajones – į nesiliaujantį kaupimą ir besaikį vartojimą.
Didžiausias kaupimo siekinys ir
godotiniausia gėrybė yra galia. Būtent
jos sukaupties pajauta justi tvarumo ir savo būtinumo jausmą. Kada išgyvenu
esąs pranašesnis už kitus, ir tie „žemesnieji“ vertina mane kaip turintį
daugiau vertės, tada aš save (kaip ir jie mane) išgyvenu esąs būtinesnis,
taigi, mažiau stokojęs būties nei kiti. Pažvelkime, kaip praturtėję žmonės
siekia viešumos. Kodėl? Todėl, kad jie nori būti įvertinti. Sėdėjimas su pinigų
maišu ant kėdutės virtuvėje nėra vertinga patirtis. O pinigai gali padėti
įgyti būtinos galios jusmo. Mat buvimas „Žmonių“ tarpe leidžia justi savąjį
pranašumą, taigi, vertingumą ir būtinumą kitų atžvilgiu. Ir tokių klausimų kaip būti? ir, tuo labiau, kas yra būtis? sąmonės akiratyje nebelieka.
Šie klausimai galimai sugrįžta pranašumo netekus. Bet nebūtinai. Nes galia – labiausiai pavergiantis
svaigalas. Tūla vyro mušama ir jo meilužių niekinama moteris viską iškęs, kad
tik galėtų (kad ir su storu mėlynes ant veido slepiančių užtepėlių sluoksniu)
dar ir dar kartą pasipuikuoti būviu – ELITAS!
0 komentarai