Egidijus Vareikis. Kas yra krikščioniškoji demokratija (XII). Krikščioniškoji politika XXI amžiaus Lietuvoje

Šioje – baigiamoje tekstų apie krikščioniškąją demokratiją dalyje – pabandysiu pažiūrėti į lietuviškąjį globalios krikdemų raidos segmentą, stengdamasis, kiek įmanoma, vengti asmeniškumų ir pavardžių minėjimo. Kalbėsiu daugiau apie politikos reiškinius, o ne apie konkrečius žmones. 

Kaip jau buvo minėta ankstesniuose tekstuose, krikščioniškosios demokratijos kaip politinės sąvokos atsiradimas siekia XIX amžių. Ji atsirado lyg savotiška politinio konservatyvumo ir Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo sintezė. Pradžioje tai buvo visų pirma katalikiškoji demokratija, tačiau ilgainiui ideologija plėtėsi ir į platesnį krikščionišką suvokimą. Remianti socialinę rinkos ekonomiką krikščioniškoji demokratija virto alternatyva ir socialdemokratijai ir liberalizmui. 1891 metais paskelbta popiežiaus Leono XIII enciklika Rerum Novarun tapo krikščioniškosios demokratijos Magna Charta. 

Lietuvoje, kaip žinia, krikščioniškoji demokratija, kaip viena iš tautinių politinių srovių atsirado XX amžiaus pradžioje. Krikščioniškos politikos srovė gimė kartu su etninio tautiškumo, kaip žmonių politinės laimės simbolio, iškilimu politikų galvose. Tad ir tautiškumo elementų joje kur kas gausiau nei universaliame Rerum novarum mokyme. Krikdemų veiklos kelią galima laikyti sėkmingu, ta prasme, kad krikščionys demokratai susibūrė į efektyviai veikiančias politines struktūras, buvo dominuojančia jėga Lietuvos respublikos demokratinės raidos metu. Vėliau, kaip žinia, partija buvo nustumta į politikos užribį, galiausiai sovietmečiu uždrausta.

Pradedant kalbą apie realiais krikščioniškosios demokratijos galimybes Lietuvoje, reiktų pradėti nuo labai paprastai skambančio klausimo – kokią gi Lietuvos valstybę tame XXI amžiuje mes kuriame? Prieš kelis metus paskelbtame strateginiame dokumente Lietuva 2030, kalbama apie tai, kad lietuviai svajoja ilgesnėje laiko perspektyvoje matyti savo šalį panašią į Skandinavijos valstybes, tad jai reikia pagal visus išmatuojamus parametrus būti panašesniai į kokią nors iš laisvai pasirinktų minėto regiono šalių. Sėkmės rodiklis šiuo atveju tampa Lietuvos BVP, tenkantis vienam gyventojui ar šalies vieta korupcijos indekso, rinkos laisvės ar kitose lentelėse.

Mažiau išradingi politikai sako, kad nereikia daug sukti galvos, tiesiog gyventi pagal „Briuselio standartus“, t.y. būti Europos ekonominės-politinės-teisinės ir net paprotinės integracijos dalimi. Tačiau neabejotinai yra manančių, kad Lietuvai laikas baigti kalbas apie ideologijas bei religijas ir tapti visiškai ateistine valstybe. O gal atvirkščiai – visai krikščioniška? Gal ir nereikės kokio nors oficialus dokumento, patvirtinančio, kokią valstybę kuriame, tačiau savo galvose ir širdyse viziją privalome turėti.

Kiekvieną kartą prisiekdami Seime beveik visi Seimo nariai ir ministrai iškilmingai ištaria; „Tepadeda man Dievas“. Gal tai reiškia, kad atvirai ir slaptai visi norėtų, kad ta šalis vis tik Dievo vardo, Dievo malonės ir jo įsakymų vykdymo nepamirštų.

Krikščionys demokratai ar kitaip krikščioniškai save įvardijusios jėgos atstovautos Lietuvos parlamente nuo pat valstybės atkūrimo. Tiesa, 1990 metais jie buvo Sąjūdžio dalis, o 1992 metais sudarė koalicinį sąrašą su kitomis partijomis, tad tikslus krikščionių politikų skaičius lyg ir nebuvo aiškiai fiksuotas. 1996 metais Lietuvos Seime buvo 16 Lietuvos Krikščionių Demokratų partijos (LKDP) atstovų ir vienas atstovaujantis Krikščionių Demokratų sąjungą. Vidiniai krikščionių demokratų  nesutarimai, žinia, pasiekė savo kulminaciją 2000 metais. Partija skilo, rinkimuose į parlamentą LKDP neperžengė rinkiminio barjero, nė vienas jos kandidatas nelaimėjo vienmandatėje apygardoje. Krikščioniškąją demokratiją atstovavo tik vienas KDS atstovas, bei trys naujai sukurtos, trumpai gyvavusios Moderniųjų Krikščionių Demokratų sąjungos (MKDS) nariai – vienas laimėjęs vienmandatėje, du – kitų partijų sąrašų pagalba. Galiausiai 2004 metais Seime beliko vienas formalus krikščionis demokratas.

Padėtis (taip pat formali) radikaliai pasikeitė dar po keturių metų. 2008 rinkimus, kaip žinia, laimėjo partija, besivadinanti Tėvynės Sąjunga – Lietuvos Krikščionys Demokratai, atvedusi į Seimą net 45 politikus su krikščioniškosios demokratijos vėliava. Tai dar ne viskas. Seimo kadencijos metu atsirado dar ir Krikščionių partija, turėjusi 12 Seimo narių. Tad krikščioniškasis atstovavimas buvo kaip niekada didelis. 2012 metais Krikščionių partija išnyko, o TS-LKD Seimo narių skaičius sumenko iki 32, tačiau ir tai reiškia ženklų Seimo krikščioniškumą.

Visi šie skaičiai gal ir įdomūs, tačiau vargiai ar parodo, kokia iš tikro yra lietuviškoji krikščioniškoji demokratija, kaip kinta jos įtaka ir kokios yra raidos galimybės. Kad suprasti ja, reikia detaliau panagrinėti partijos raidą „iš vidaus“.

Pirmasis dėmesio vertas momentas yra tai, kad 1990 metais Lietuvoje buvo atkurta tarpukaryje gyvavusi partija. Tą rodė ne tik atkūrimo dokumentai, bet ir atkuriančiųjų noras perimti buvusios partijos “sėkmės istoriją”, su jos vėliava kurti 1990 metų Lietuvą. Nuoširdus noras atnešė nemažai laimėjimų, partija atrodė teikianti viltį, atstovavo savotišką tikintį lietuvį, tebeturintį simpatijų tarpukario krikdemų patirčiai. Partijos lyderiai suprato savotišką partijos senamadiškumą, tačiau jį toleravo, jausdami, kad sekimas praeitimi neša politinius dividendus. Ji buvo ganėtinai panaši į itališkąją Democrazia christiana, nors partiniuose dokumentuose reiškė daugiau simpatijų vokiškajai CDU/CSU ar visai Europos Liaudies partijai.

Tačiau tokia nuostata turėjo ir savo ribas. Būtent diskusijos dėl partijos atsinaujinimo galiausiai ir sukėlė lietuviškos krikščioniškosios demokratijos krizę. Partijoje prasidėjo nesutarimai tarp norinčių išlaikyti tarpukarinį krikdemišką profilį ir norinčių kurti tikrą šiuolaikišką liaudies partiją. Lietuvoje formaliai veikė dar ir Krikščionių Demokratų Sąjunga. Nors realiai ji neįtakojo nei krikdemiškos politikos, nei šaliai svarbių sprendimų ir buvo vieno įtakingo lyderio partija, išlaikė savo atstovavimą Seime iki 2008 metų rinkimų.

Išnašos vietoje reikia pastebėti, kad panašūs procesai prasidėjo ir kitose tradiciškai katalikiškose šalyse, kur tradicinė krikščioniškoji demokratija buvo išsikovojusi geras pozicijas – Slovakijoje, Slovėnijoje, iš dalies Vengrijoje.

Krikščionys demokratai nesutarė dėl kelių svarbių klausimų:

Pirma. Santykiai su Bažnyčia ir Bažnyčios vieta politikoje. Nuomonių spektras buvo platus. Viena kraštutinė pozicija rėmėsi tikėjimu, kad partijai nereikia jokios programos, o tik Dekalogo įgyvendinimo praktiniame gyvenime, nuo siekio deklaruoti, kad LKDP yra vienintelė, kurios nariu turėtų būti Jėzus, t.y. jai priklauso krikščioniško socialinio mokymo įgyvendinimo monopolis. Kitos kraštutinės nuomonės reiškėjai teigė, kad Bažnyčia ir tikėjimo klausimai turi būti aiškiai atskirti nuo politikos, Bažnyčia yra moralinis autoritetas, tačiau ne konkrečių partijos sprendimų diktatorius. Aišku, kad dauguma partijos narių laikėsi kur kas nuoseklesnių pozicijų, tačiau diskusija dėl to, kiek partija turi bendrauti ar nebendrauti su kunigais ar Bažnyčios hierarchais buvo ir išlieka iki šių dienų. Net šiandieninėje TS-LKD netrūksta ir manančių, kad Bažnyčia yra viso labo NVO, galinti savo įtaka palenkti rinkėjus į Tėvynės Sąjungos pusę, ir manančių, kad Lietuvos Vyskupų konferencija turi būti savotiškas „konstitucinis teismas“, įvertinantis, kurie įstatymai ar programinės nuostatos atitinka ar neatitinka Bažnyčios mokymo.  

Antra. Santykiai su kitomis partijomis. Liberalai ir socialistai pagal apibrėžimą turėjo būti laikomi mirtinais partijos priešais, tačiau skyrėsi nuomonės kiek „mirtini“ jie iš tikrųjų yra, kiek pragmatiška partija gali ir turi būti santykiuose su jais. LKDP ne kartą deklaravo, kad nemato galimybės dirbti koalicijoje su socialdemokratais, nors savivaldybių lygyje bendro darbo būta. Su liberalais taip pat neretai pavykdavo sutarti. Sudėtingas buvo ir santykių su konservatoriais klausimas. Dauguma LKDP narių buvo formaliai ar emocionaliai susiję su Lietuvos Sąjūdžiu, iš kurio galiausiai ir kilo konservatoriai, tačiau turėjo aiškią motyvaciją neoponuodami jiems esminiais klausimais, išlaikyti savąją nuomonę valstybės kūrimo procese. Partija jautė nemažą spaudimą iš Tėvynės Sąjungos pusės tiesiog sekti pastarosios kaip „vyresniojo brolio“ pėdomis, principiniais klausimais taip ir darė, tačiau, kita vertus, baiminosi dėl savo identiteto. Tad ir vienijimosi klausimas nebuvo toks lengvas, kaip galėtų atrodyti.

Trečia. Asmenybių klausimas. Partijoje susiformavo grupuotės, besijungiančios apie atskirus sub-lyderius, kurie darėsi vis labiau nesutaikomi, siekė veikiau laimėti, nei sutarti. Tai vedė į dažną valdybos narių kaitą, daug energijos buvo eikvojama ne politikai, o santykių aiškinimuisi. 2000 metais partijos lyderi rinkimai ir tapo kibirkštimi, pagilinusia partijos krizę.

Tuo būdu partija pasiekė 2000 metus formaliai būdama antra dydžiu frakcija Seime ir vyriausybinės koalicijos nare, tačiau gerokai susilpnėjusi viduje. Bendra politinė situacija rodė, kad  likti tarpukarinės Lietuvos pavyzdžiu konstruojama partija jau nebegalima, bet tapti XXI amžiaus šiuolaikiškumą reprezentuojančia partija dar nepasiruošta. Taip pačiais metais įvykusiame partijos suvažiavime, taip vadinamos tradicinės srovės šalininkai, pajutę persvarą, pabandė sužaisti va bank, eliminuodami vadinamus modernistus iš partijos valdžios struktūrų, ir išprovokavo skilimą.

„Senoji“ partija liko ženkliai susilpnėjusi, blogai pasiruošusi rinkimams, ir galiausiai juos triuškinamai pralaimėjo. Tiesa, ji išsaugojo nemažą įtaką savivaldybėse, tačiau likusi už Seimo sienų partija turėjo suprasti, kad tokiame pavidale ji vargu ar galės išlikti. Prasidėjo naujo kelio paieškos – likti nedidele, bet labai „krikščioniška“, ar surasti naują būdą būti krikščioniška liaudies partija.

„Išvarytieji“ skubotai sukūrė Moderniųjų krikščionių demokratų sąjungą (MKDS), kuri iš pat pradžių orientavosi į mažos, satelitinės partijos likimą, pastangas sutelkusi ne savo augimui, o veikiau įtakingų politinių partnerių paieškoms. Jau pats pavadinimas – modernieji – rodė orientaciją ne į platų rinkėjų būrį, o į siaurą rinkėjų segmentą. „Modernieji“, remiami vadinamos naujosios politikos koalicijos, buvo atstovaujami Seime, tačiau liberalių partijų vienijimosi procese tiesiog „ištirpo“ – jų nariai tapo liberalais arba konservatoriais.

Kitos tuo metu ar vėliau atskilę grupuotės bandė kurti savas partijas – Krikščionių Socialinę Sąjungą, Lietuvos Krikščioniškosios Demokratijos partiją, tačiau pasirodė dar mažiau gyvybingos.

XXI amžiaus pradžios situacija paskatino sprendimą, kuris galiausiai pasirodė pakankamai priimtinas vadinamųjų dešiniųjų politinėms jėgoms. Įvyko dešiniųjų politinių partijų vienijimosi procesas. Tėvynės Sąjunga žingsnis po žingsnio „priglaudė“ mažas ir mažai įtakingas partijas, o galiausiai pradėjo derybas su krikščionimis demokratais. Dešiniųjų vienijimuisi sąlygos buvo palankios, Lietuvos visuomenė, ilgą laiką apgailestavusi dėl dešiniųjų susiskaldymo, galėjo konstatuoti, kad dabar Lietuvoje yra atvirkščiai – susivieniję dešinieji ir gerokai fragmentuota kairiųjų stovykla. Net ir ne visi kairieji norėjo deklaruoti savo kairumą, kairumas tapo tiesiog nemadingu, madingiau orientuotis į „centrą“.

Krikščionys demokratai šioje situacijoje laimėjo tikrai daug. Jų pavadinimas tapo partijos pavadinimu, jie vėl tapo masine liaudies partija, jungtinės partijos vadovybė atsisakė savo perdėtų simpatijų britų („grynakraujams“) konservatoriams ir susiejo save su Europos Liaudies partija. Tapo viena iš nedaugelio Europos šalių, kurių įtakingiausių partijų pavadinimuose išliko nuoroda į krikščioniškąją demokratiją. Suprantama, kad vieninga partija, nors ir ne visiškai ideologiškai tobula,  yra pakankamai sėkmingas sprendimas. Prieraišumą krikščioniškai demokratijai ėmė reikšti ir ne vienas, anksčiau Tėvynės sąjungą pasirinkęs politikas.

Tačiau išliko ir tam tikros nuoskaudos – partija laikyta „jaunesniuoju broliu“, savotiškai pamalonintu - turėjo sutikti su tuo, kad politines madas diktuoja konservatoriai, kurie ne visada yra pakankamai krikščionys, kad populiarioje žiniasklaidos leksikoje partija be išlygų vadinama konservatoriais ir pan. 

Ko gi lietuviškajai krikščioniškajai demokratijai reikia šiandien?

Atsakymas lyg ir aiškus - pripažinti politines realijas ir suvokti procesų raidą.

Lietuvos likimas priklauso nuo tarptautinių procesų (ne nuo merų, seniūnų ar prokurorų rinkimo tvarkos – iš visos pagarbos jiems), nuo geopolitinių slinkčių, mūsų prisirišimo prie esamų ar naujų saugumo ir gynybos aljansų. Visa, kas stiprina Lietuvos buvimą Vakarų Europos ir Euroatlantinės bendrijos nare, stiprina ir krikščionių demokratų galimybes. Europos problemas reikia spręsti, būnant Europoje, o nuo jos atsiribojant ar atsiskiriant. Kitai sakant, turime ne tapti krikščioniškais liberalios Europos priešais, o krikščioninti liberalią Europą, esant jos dalimi. Kokios bebūtų Europos Liaudies partijos problemos, reikia stiprinti ELP, o kurti jau alternatyvas, grąžinti į ELP nuosaikius Europos konservatorius, tautines partijas ar socialinių projektų nevengiančius liberalus. Europa bus krikščioniškesnė ne daugėjant mažų krikdemiškų partijų skaičiui, o krikščioninant didžiąsias partijas.

O ką daryti partijos viduje? 

Pirma. Išlaikyti vienybę. Kaip jau minėjau, kokia bebūtų susilpnėjusi Europos Liaudies partija, reikia joje dalyvauti ir ją stiprinti, tuo pačiu ir neįkyriai „krikščioninti“ savos konservatorius. Didelė, į centrizmą linkusi TS-LKD yra šiandien kur kas geriau, nei kelios ideologiškai „grynesnės“ partijos, tačiau tas centrizmas neturėtų virsti populizmu ar vienijimusi aplink asmenybes. Partija turi augti, prisijungiant žmonėms, kuriems krikščioniškoji demokratija ar konservatyvizmas yra gerbtinos ideologijos, bet ne prisijungiant šiaip „gražiems ir populiariems veidams“.

Antra. Išlaikyti krikščioniškąjį identitetą ir jį propaguoti. Keisti partiją iš vidaus ir nepasiduoti partijos polinkiams tapti atskirų politikos projektų vykdytoja. TS-LKD turi būti universali, priimtina bet kuriai socialinei grupei. Reiktų atnaujinti partijos programą ir pabrėžti, kokios jos nuostatos yra būdingos šiai ir tik šiai partijai. Krikščionybė šiuo atveju gali vienas iš tiek specifiškumą (krikščionys), tiek universalumą (tėvynės sąjunga) lemiančių veiksnių.

Trečia. Išlaikyti Bažnyčios įtaką, ne kovoti prieš kitų partijų dalyvavimą bažnyčios „projektuose“, bet patiems dalyvauti aktyviau; ne vilioti Jėzų į savo partiją, bet siekti būti Jėzaus partija. Viešosios nuomonės tyrimas rodo, kad visuomenė yra linkusi pasirodyti labiau krikščioniška, nei ant „atsargumo ribos“ balansuojantys politikai, tad visuomenės noro sekti krikščioniškumu negalima nuvilti. 

Pabaigai dar keletas globalesnių pastebėjimų: krikščioniškoji demokratija galės būti tiek įtakinga, kiek įtakinga bus ir visa visuomenė, kiek krikščioniškos vertybės (ne deklaruojamos, bet realiai esančios) formuos visuomenės politines pažiūras. Todėl čia ir naujoji evangelizacija ir krikščionių santykiai su liberaliomis ideologijomis ir populizmu yra nepaprastai svarbūs. Kitais žodžiais tariant, ne TS-LKD atliks evangelizacijos misiją, o bus tokia „evangelizuota“, kokia bus visuomenė. Būtu klaida laikytis krikščioniškosios demokratijos vien kaip alternatyvos liberalizmui ir socializmui. Reikia siekti, kad minėtosios srovės taptų galima alternatyva vis labiau dominuojančiai krikščioniškajai demokratijai.

Aišku, kad krikščioniškos vertybės politikoje turi būti puoselėjamos demokratijos terpėje. Demokratijos terpėje krikščioniškoji demokratija atsirado, joje ji ir tegali išlikti. Tad demokratijos išsaugojimas yra ne ką menkesnis prioritetas, kaip ir krikščionybės puoselėjimas. Ne paslaptis, kad atsiranda vis daugiau ženklų rodančių, kad demokratija suvokiama kaip atgyvenusi, kaip trukdanti progresui, kaip pernelyg nepaslanki politikos forma. Gali būti, kad ją tikrai reikia gelbėti, gydyti ir tobulinti, tačiau negalima jos paminti net ir manant, kad tai pasitarnaus tikėjimui ar visuomenės stabilumui.

Ir vėl grįžtame į klausimą nuo kurio pradėjome – kokią valstybę, kokioje Europoje ir kokiame pasaulyje kuriame. Kokiame pasaulyje gyvename, kas yra jo centras – vis dar Europa, ar JAV, o gal Kinija? Kokiame pasaulyje yra šiandieninis taip skatinamos naujosios evangelizacijos poreikis? Šioje vietoje galime ciniškai patarti sau nesigilinti į globalius dalykus ir rūpintis savimi. O galime ir patarti sau imti kurti mums priimtiną pasaulį. Esu pastarojo kelio šalininkas, todėl ir mano tekstai turėtų skatinti veikiau kurti realybę, nei tylomis susitaikyti su tuo, kad daroma be mūsų. Nuo šio pasirinkimo tikriausiai priklauso visa kita.