Augustė Žičkytė. Rytas šv. Paraskevės cerkvėje: vis dar įdomu ir nauja

Rusų stačiatikių liturgija pažįstama tiek, kiek įsitrauki dalyvaudamas. Kiek penkioms žmogaus juslėms artimas grožis žadina tavy dieviškosios tikrovės troškimą, o skaitomas Dievo žodis lyg sėkla, tau net nesuvokiant, byra į širdies dirvą. Sakyčiau, jog ir vienkartinis apsilankymas toks: mažai, bet prisiliesta, vaikiškai, bet pabūvota.  Taip sakau, nes kiekvienas iš tų kelių apsilankymų šv. Paraskevėje palieka ką nors, ką išsineši. O išsineši juk ne stebėjimo rezultatus ar klausimų-atsakymų pilną bloknotą. Savo pastebėjimus struktūruosiu remdamasi kiek nusistovėjusiomis gairėmis.

Pirmiausia reiktų atkreipti dėmesį, jog tai parapija, kur liturgija vyksta lietuvių kalba. Jau vien dėl to tu dalyvauji kitaip – gali suprasti bent pirmines teksto reikšmes. Pavyzdžiui, atpažinti skaitinį, katalikams ir ordodoksams bendras mandos formules. Tačiau toks atpažinimas gali tik tokiu ir likti, jei nesupranti liturginės viso to prasmės.  Ir, matyt, atvirkščiai – svetima kalba lygiai gali ir padėti, ir apsunkinti dalyvavimą.

Liturginė erdvė prasideda vos įžegus pro cerkvės duris: rekomenduojama vos įėjus tris kartus persižegnoti. Tarpdury – erdvė katechumenams,  galinė cerkvės siena, uždengiant ir užtveriant altorių, – ikonų siena. Dešinėje – Kristaus ikona, kairėje – Dievo Motinos.  Centre  (toliau nuo žmonių, arčiau ikonų sienos) ikona, kurią pabučiuoti reiktų vos įėjus. Žinoma, jei nevėluoji į liturgiją. Kairiajame kampe  gali įsigyt įvairaus dydžio žvakių, ikonų, paveiksliukų, kitų priemonių maldai, žvakidėms, kalendorių, žaislų vaikams – visko iš tiesų daugoka. Choras ir skaitovai (kai tai pagal liturgiją) gieda stovėdami cerkvės balkone.  Cerkvės šonuose stovi suolai, taigi pavargęs turi galimybę pailsėti ir taip. Esminė erdvės detalė – už ikonų sienos esantis altorius. Įdomu, kaip aplink jį organizuojama visa liturgija, įdomu galvoti, ką reiškia jį matyti, ką simbolizuoja raudona užuolaidėlė…

Ką pamenu iš visų savo dalyvavimų: niekada nenorėjau cerkvėj per daug maltis, o stovėti prieš  / netoli tos centre stovinčios ikonos juo labiau. Žinoma, čia gi šv. Paraskevės savybės – erdvė visai maža, tad keli žingsniai ir gali atsidurti ten, kur nenorėjai.  Be to, kompaktiškumas sąlygoja ir kitą dalyką, kuris įstrigęs man dar nuo metų, kai pirmą kartą dalyvavau šv. Velykų liturgijoje.  Veiksmas tuomet vyko stačiatikių katedroje, Vilniuje. Dėl didelių erdvių ir atstumo, kurį atlikdamas tarnystę turi įveikti kunigas, diakonai ir patarnautojai, liturgija trunka ilgiau ir dažnu atveju suteikia dar didesnės kilnybės pojūtį.

Kai mąstau apie laiką liturgijoje, vis klausiu savęs: na, nejau yra ten kokia aiški pradžia? Ir niekada neprisimenu. Prisimenu tik, kad viskas teka nuosaikiai ir tikrai supranti, kad jau vyksta dalykai. Dėmesį telkia choro giesmės, rečituojami tekstai, nuolatinė malda prašant pasigailėjimo, laiminimai. Žinoma, kulminacija aiški – atsivėrę Karališkieji vartai (Dangaus vartai pro kuriuos įeina tik kunigas) ir Eucharistija. Dar atkreipčiau dėmesį į išpažintį liturgijos metu, prieš Kristaus kūno ir kraujo priėmimą, ir kryžiaus bučiavimą. Dėl išpažinties: įdomu stebėti, kaip kantriai laukiama savo eilės ir kaip visas buvimas liturgijoje įgauna kasdienybės bruožus (pvz., tėvai pasikeisdami gainioja visur vaikščiojantį vaiką), šnekučiuojamasi, pavargusieji ilsisi sėdėdami.

Negalėčiau pasakyti, kad liturgija prailgo. Žinoma, gal dėl to, kad dalyvauju ne pirmą ar antrą kartą. Bet, manau, ne tik. Tiesiog – vis lankydamasi skirtingų liturgijų krikščionių bažnyčiose tam tikra prasme išsiugdai norą suprasi, kas vyksta, dalyvauti. Todėl ir tas toks dažnas „Viešpatie, pasigailėk“ prašymas pačiai įgauna prasmę. Nes nori juk ne akmeniniu veidu stovėti ir spoksoti ar papūgiškai kartoti, o įdėti / perimti siūlomą prasmę. Kitas dalykas – visuomet gali įsijungti į tas pažįstamas bendrąsias maldas ir giedoti, taigi dalyvavimas neprailgsta. Nebent laukiant, kol bus atliktos visos išpažintys – bet čia vėl turbūt tik dėl to, jog pačiai nereikia ruoštis išpažinčiai. Tuo momentu kaip tik ir blaškaisi, žvalgaisi ir lauki pabaigos. O ji, žinoma, ateina tik po to, kai liturgijos dalyviai priima Eucharistiją  ir išklauso pamokslo, kai kartu išpažįstamas tikėjimas ir priimami kiti palaiminimai. Pamenu, jau seniau mums buvo įdomu, ar t. Vitalijus iš anksto ruošia pamokslą ir kodėl niekada nežiūri konkrečiam žmogui į akis.

Kelios pastabos apie kitų dalyvių aktyvų dalyvavimą: na niekada juk negalėsi pasakyti, kaip aktyviai kitas dalyvauja. Nes matai tik žmogaus išorę, o ne širdį. Antra, liturgijos esmė nėra stebėti, kaip dalyvauja kiti, bet pačiai dalyvauti. Man, manau, užtenka to krikščionių bendrumo pojūčio, kuris kuriamas tiek asmeninės maldos, kunigo veiksmų, skaitinių pakylėtu balsu. Tiek kiekvieno dėmesingo buvimo cerkvės erdvėje, pagarbos šventiesiems (ikonoms), Evangelijai, Eucharistijai pagalba. Tiksliau taip – net ir išsiblaškius šie momentai sutelkia atgal, esi tarsi naujai raginamas išeiti iš savęs ir artėti link kito. Tavo asmeniška patirtis kažkokiu būdu turėtų tapti bendrąja.

Ir tikrai manau, kad toks ir būtų esminis mano noras dalyvaujant svetimos ir ne visada priimtinos tradicijos krikščionių ortodoksų liturgijoje.

Paskutinį kartą šv. Paraskevėj lankiausi visai neseniai, mat norintieji buvo kviečiami dalyvauti atvirose ortodoksų pamaldose. Jų metu kartu meldėmės Jėzaus vardo malda. Įspūdinga patirtis vien dėl to, jog skaityti apie ir apie tą, kuriam ši malda tokia reikšminga, visada yra kas kita nei tiesiog dalyvauti. Ir tikiuosi, jog ši malda taps mano kasdienybės dalimi. Ar tai nebūtų ta tikroji, įdomiausia ir tuo pačiu brangiausia patirtis, naujausias įspūdis?

Šaltinis: antradiena.wordpress.com