Ir visgi be žinojimo žmogus
tiesiog būti negali. Bet koks žinojimo siekis visada yra pamatinė žmogiška
pastanga būti. Net jeigu žmogus ir
klysta, jam tenka išsimanyti tiesą apie save; jis turi manyti esąs. Ir ne kitaip. Nes antraip jis
patenka į nebūties grėsmės pajautą. O
jeigu nieko neišmano ir jokios net nuomonės neturi, jis lengvai įtiki į prieinamą
išmaniausią jo paties būvio teigimą. Mūsų laikai yra išmanių teiginių apie
žmogų ir jo gerovę klestėjimas. Teigiami naujiniai
apie žmogaus būvį nuolat kinta. Tačiau pati teigimo seka ir įsijautimas į
teigiamybes bei naujienas sukurpia būvį, kuriame gera buvoti: tada vis rodosi,
kas „viskas yra ir bus gerai“.
Tuo tarpu ikiistoriniuose
laikuose, skirtingai nei mūsų laikais, manymo tvarumas buvo tvirtinimas ne
naujinių seka, bet teiginių apie tvarumą laiduojančias galias pyne. Įprastai tokį
pasakojimų pynę vadiname graikišku vardu - mitas ( μῦθος). Nežinantis žmogus ir netvarumą,
taigi, priklausomybę nuo gamtos ir kitokių priešiškų galių išgyvenantis žmogus, siekė
paaiškinti ir su jomis susibūti, susitarti. Pirmiausiai, anas įsivardija prasmingu vardu. Skardžiai iš
dangaus bylojantis kažkas tapo
aukščiausia dievybe Perkūnu, ar griausmavaldžiu Dzeusu. Su įsivardinta galimybe
galima buvo tartis jau aukojant kažką, idant taptų numaldyta ir palanki žmonių
reikiamybėse. Taigi tvarų būvį pirmykščių žmonių bendruomenė klostėsi iš, viena
vertus, išsiaiškinimų apie galingus veikėjus pynės (mitų), kita vertus, iš
susitarimo su jais būdų (religijų).
Bet ar gali griausmavaldis
Dzeusas laiduoti manąjį tvarumą? Mat, anot Helados mitų, Griausmavaldis mėgo
paleistuvauti su žemiškosiomis gražuolėmis. Kai kam kilo svarių abejonių: ar
gali žemiškų malonumų Didis mylėtojas būti patikimu Viseto tvarumo išlaikytoju?
Tuo tarpu graikiškoji ugdymo
sistema kvietė ugdytis vidinį tvarumą -
tam tikrą dievišką galią, kuri įgalindavo pergales, šlovę ir amžinąjį
didžiavyrio gyvenimą Eliziejaus laukuose šalia dievų buveinės Olimpo. Šios
galios vardas būvis geriausiu (ἀρετή).
Tūlas graikas gyvavo amžinybės siekiu - Αιέν αριστεύειν! (Amžinai būti geriausiu). O šis siekis vedė į
pergalę ir tvarią šlovę, kurią pasiekdavo kilnieji didžiavyriai - dorybės (ἀρετή) turėtojai, vadinamieji geriausieji
(ἄριστοι).
Pergalingi kilmingieji metė iššūkį dievams. Vidinė kilmingojo savivertė žadino
protą būti protingu, t.y. savastingai ieškoti tai, kas yra tvaru. Kilnumas
ieško kilmės.
0 komentarai