Visi žmonės mano,
nes visi kenčia nežinojimą. Mąstyti imasi
tik tie, kurie drįsta vaduotis iš kintamybių
manymo ir ieško tvaraus žinojimo pamato. Pats mąstymas nėra tvarus žinojimas. Mąstymas
veda Tiesos link. Nes mąstymas yra
įsibūvimo būtyje pastanga. Tiesa yra
mąstantis būvis, kuriame skleidžiasi pažinimas. Žinojimas skleidžiasi kaip mąstymo, arba stovėsenos Tiesoje, pastanga. Tiesa yra įsibūtinimo tame, kas yra kelias. To, kas yra viseto žinojimas reiškia
visuminį žmogaus tapatumą su tuo, kas yra.
Tol, kol įsikaliname juslinių kintamybių pagavose, tol visiško tapatumo su tuo, kas yra negalime pasiekti. Kita
vertus, žinojimo pastanga skleidžiasi kaip suvokinių ribotumo nuolatinė įveikos
pastanga. Dėl savo prigimties ribotumo esame pasmerkti verstis anapus – vis ant naujo, vis ant tvaresnio pamato.
Žmogus negali nepažinti, nes nuolat
ieško būti visomis savo galimis, taigi, pasmerktas įsibūtinimo pastangai. Daugialypio
manymo takuose blūdijantis žmogus
nuolat siekia naujinių (pavyzdžiui,
vis baltesnių skalbimo miltelių, vis išmonesnių aprėdų, ar vis išmanesnių
buvimą paįvairinančių įrenginių). Tuo tarpu mąstymo,
arba būties, keliu žengiantieji
siekia tvaresnio būvio, kurį atpažįsta tapatesne savižina. Tapatesne – reiškia atliepiančia prigimties įsibuvimo tvarume
siekinį. Kadangi ne tik juslinės pagavos, bet ir mąstymo tirianti įžiūra į tai, kas yra (juslėmis apčiuoptoje
pagavoje) yra ribojama mūsų proto ribotumo (vadinasi, nežinojimo pripažinimo),
tai ir kiekviena mąstanti įžiūra veda į tolesnį klausimą. Pastarasis yra visiško
įsibūtinimo tame, kas yra (būtyje) siekinio išraiška.
Todėl, sakome, pažinimas
skleidžiasi įsibūtinimo pastanga kaip klūstanti ir klausianti žiūra (θεωρία).
Tad Tiesa yra stotas
prigimtyje. Tiesa yra tapsmas žmogumi - įsbuvimas tame,
kas yra, susitapatinimas ir susižinojimas su tuo, kas yra. Tiesos išbaigtumas yra apsprendžaimas žmogaus
išbaigtumu (perfectio – išbaigtumas,
arba tobulumas). O kas yra ta Tiesa kaip mūsų išbaigtumo stotas, mes ir klausiame. Kantriai
klausiame. Todėl ir pastanga šioje paieškoje yra sunki savęs kaip tariamai žinančiojo puikybės ir kartu kaip nežinančiojo nusižeminimo įveika
įsibūtinimo pastangoje. Tiesa yra skaudi. Išminties mylėjimas (φιλοσοφία) yra, iš tiesų, svaiginančiai
skaudus. Žinia, jeigu žmogus tvirtina esąs žinantysis,
tai jokiu būdu nėra nei išmintingas,
nei mąstantysis. Ir ne filosofas. Išminties
gi mylėtojas, t.y. filosofas, yra žinojimo vilties apsėstas keliautojas nežinojimo
ir iki būties gelmių veriančio klausimo dykumoje.
0 komentarai