Pamatai

Egidijus Vareikis. Kas yra krikščioniškoji demokratija (XI). Krikščioniškoji demokratija dabarties ir ateities politinėje vaivorykštėje

× 11/18/2015

Šio skriaus neketinu perkrauti skaičiais ir faktais, kurie, beje, niekados nepagrįs vienų ar kitų politinių nuojautų. Vadovausiuosi daugiau tuo, ką faktai ir skaičiai, liekantys už teksto ribos, iš tikro gali reikšti.

Krikščioniškoji demokratija yra santykinai jauna ideologija. Ji atsirado kai liberalizmas, socializmas ar konservatizmas jau seniai buvo tapę politikos realijomis. Kaip minėta, popiežius Leonas XIII laikė krikščioniškąją demokratiją politikos keliu, turėjusiu išvesti visuomenę iš liberalizmo ir socializmo realybės sukurtų ideologijų klystkelių.

Ėmusi oponuoti radikaliam liberalizmui, ji save pastatė į kairiąją politikos spektro dalį, ir dar prieš 100 metų būtų palaikyta kairiąja. Krikdemų deklaruojami norai naikinti socialinę nelygybę kai kuriais atvejais skambėjo tikrai kairuoliškai. Tačiau tuo pat metu prieštaraudama plintančiam socializmui ji galėjo būti laikoma ir savotiška dešiniąja. Pastarasis dešinumas išryškėjo tarpukaryje, kuomet būtent socialistai tapo pagrindiniais krikščioniškosios demokratijos politikos priešais. Krikščioniškoji demokratija tuomet tapo „savimi“, t.y. formavosi kaip tiesiogine to žodžio prasme krikščioniška partija, palaikanti ryšius su religinėmis organizacijomis ir iš dalies įgyvendinanti Bažnyčios socialinę politiką.

Tačiau tikrąja krikščioniškosios demokratijos branda ar tikrojo veido susiformavimu reikia laikyti politinę istoriją po Antrojo Pasaulinio karo. Prisiminus, kad būtent krikščioniškosios demokratijos išugdyti politikai pradėjo Europos integracijos projektą, reikia pastebėti, kad tuomet susiformavo kelios skirtingos krikščioniškosios demokratijos formos. Italijos Democrazia Cristiana buvo masinė partija, emociškai susijusi su Bažnyčia ir atstovavusi labai įvairius visuomenės sluoksnius. Ši partija buvo visų pirma ir pirmiausia krikščioniška, po krikščionybės vėliava formavusi bet kokią savo politiką. Tokia partija turėjo ir savo stabilų masinį elektoratą iki tol, kol ją sugriovė korupciniai skandalai. Skandinavijos ir kitų šiauriau esančių šalių krikščionys demokratai kūrė labai krikščioniškas, bet ne masinio palaikymo partijas. Jose krikščionybė buvo faktorius, jungiantis vienodai mąstančius aktyvius žmones, tačiau ne plačiąsias mases. Partijos egzistavo, deklaravo savo idėjas, tačiau buvo priskirtinos veikiau mažų specifinių partijų grupei. Bene sėkmingiausia krikščioniškoji demokratija suformuota Vokietijoje, kur CDU-CSU tandemas deklaravo ir vykusiai įgyvendino tezę, teigiančią, kad partija yra tuo pat metu konservatyvi, liberali ir krikščioniška, o galiausiai, ir didelę rinkėjų grupę atstovaujanti partija. Ji ilgainiui tapo ir krikščioniškosios demokratijos integracijos modeliu, jos programines nuostatas „nusirašė“ nemaža dalis kitų Europos šalių partijų. CDU-CSU nėra pernelyg didelėje krikščioniškųjų Bažnyčių įtakoje, nesiruošia „Jėzaus padaryti savo partijos nariu“, tačiau subtiliai laiko Bažnyčią savuoju moraliniu autoritetu.

Iš esmės CDU-CSU veikimo pagrindu gimė ir Europos Liaudies partija (ELP), leidusi krikščioniškajai demokratijai ne tik šį bei tą deklaruoti, bet ir praktiškai įgyvendinti Europos mastu. Liaudies partija įkurta kaip krikdemiškų partijų susivienijimas besiintegruojančiai Europai ir pradžioje laikėsi gana griežtos krikščionių demokratų doktrinos. Populistinis sumanymas vadintis Liaudies partija (t.y. „ne kairė, ne dešinė, o ten, kur yra žmonės“) atnešė neblogų politinių dividendų. Liaudies partija veikia tapo antrąja politine jėga Europoje. Tai ne mažas pasiekimas, tačiau vis tik antrasis numeris partijos netenkino. Norint nugalėti dabar jau aiškiai matomus tikruosius priešininkus – socialistus, reikėjo rasti plėtros galimybę.

Plėtra įvyko, ji buvo ir skausminga, ir tuo pat metu pergalinga. Paskutiniame praeito amžiau dešimtmetyje Liaudies partija ėmė vilioti po savo sparnu konservatorius ir net kai kuriuos liberalus. Aišku, kad netruko tam prieštaraujančių, nes tokia vilionė reiškė dalies identiteto išplovimą. Kita vertus, plėtra padarė Europos liaudies partiją dominuojančią Europos Parlamente ir kituose Europos parlamentarų forumuose. Toks konglomeratas galiausiai pasirinko centro dešinės poziciją, ėmė propaguoti socialinę rinkos ekonomiką ir kitus liberaliai-konservatyviai-krikdemiškus projektus. Europos Liaudies partijos projekto rėmėjai džiūgavo pasiekimais, oponentai kaltino identiteto praradimu ir nebūtinais vertybiniais kompromisais. Iš partijų-narių emblemų nyko religiniai simboliai, galiausiai net širdis ėmė keisti „nekalti“ tiltai ar panašūs piešiniai. Liberalai, iš priešininkų ne vienu atveju tapo... sąjungininkais. Net ir socialistai pasidarė artimi bendrininkai, atsiradus bendram priešui - nežabotam populizmui.

Tokia Europos krikščioniškoji demokratija yra šiandien. Galima daug ginčytis apie tai, gera ji ar bloga, bet tokia yra. Jau ir šiandien matosi kai kurios Europos Liaudies partijos ir visos šiuolaikinės krikščioniškosios demokratijos realijos ir raidos galimybės, kurios verčia spręsti mažiausiai dvi dilemas.

Pirma - įtakos ir identiteto dilema. Europos Liaudies partijos didumas duoda valdžią, tačiau vertybiniai kompromisai veda į identiteto krizę. Nuo partijos atskilinėja dalis konservatorių, nepatenkintų, kad ELP per mažai konservatyvi, atskilinėja radikalūs dešinieji, teigdami, kad partija pernelyg centristiška ir nuolaidžiaujanti socialistams, atskilinėja politikai linkę į tautiškumą, ELP palieka ar ketina palikti dalis liberalų, teigiančių, kad partija pernelyg krikščioniška. Tad Liaudies partijos problema išlieka ta pati – ar laikytis jau tradicine vadinamos krikdemiškos ideologijos, ar laikytis didelės, bet į kompromisus linkusios partijos – tikros Liaudies partijos – statuso?

Antra – tradicijos ir permainų dilema. Klasikinės politinės ideologijos grynu pavidalu šiandien praktiškai nebeegzistuoja. Tą nepaneigiamai iliustruoja partijų pavadinimai ir ideologiniai pasirinkimai – turime įvairiausiais epitetais „pasigražinusių“ liberalų (social-liberalizmas, liberal-konservatyvizmas...), socialistų (demokratinis socializmas, tautinis socializmas...), konservatorių bei tų pačių krikdemų (apie epiteto ar būdvardžio reikšmę jau kalbėjome), turime socialiai ar liberaliai orientuotas rinkas ar kitokias politikas, partijos iš viso ima vengti ideologinių pavadinimų, ima vadintis įvairiomis tėvynės sąjungomis, tvarkos, atgimimo ar kitokiais „neideologiniais“ vardais. XXI amžiaus postmodernas ir reliatyvizmas kuria ir kitokias realijas, kurios, be abejonės, verčia ieškoti naujų veiklos formų, kelia labai rimtus klausimus, kurių pirmasis labai rimtas – ar krikščioniškoji demokratija iš viso turi ateitį. Jei jos neturi, Liaudies partijai galima leisti palengva neskausmingai mirti; jei krikščioniškoji demokratija ateitį vis dėl to turi – sukurti XXI amžiaus krikščioniškos demokratijos modelį.

Iš tikrųjų, norint sukurti XXI amžiaus krikščioniškąją demokratiją, reikia arba suprasti šio amžiaus realijas, arba jas sukurti. Ar šiandien – XXI amžiuje kryžius vis dar atbaido potencialius rinkėjus, ar jau juos pritraukia, ar reikia nuoširdaus bendravimo su rinkėjais, ar tiesiog tenkinti jų lūkesčius, ar reikia „pramušančių“ asmenybių ar „pramušančios“ ideologijos? Ar krikščionybė yra tautinio identiteto saugotoja, ar padeda nutautinti (kai kas sako, europeizuoti) mūsų regioną? Paradoksalu, tačiau mes vis dar nesuprantame, kas tas – XXI amžius – iš tikrųjų yra. Kokia yra krikščionybės vieta šioje naujoje visuomenėje, koks, galiausiai mums įprastos tradicinės politikos vaidmuo joje?

Turėjome industrinę, postindustrinę, žinių ar postmodernią visuomenę. Gali būti, kad kita stadija vadinsis svajonių visuomene?

Globalizacija vargu ar gali būti grįžtama. Tiesą sakant, joks istorinis procesas negrįžtamas – net jei ir atrodo, kad prisimenamos kažkokios “amžinosios” vertybės, jos prisimenamos savita forma. Globalizacija gali tapti vis daugiau azijietiška, tačiau su sąlyga, kad Azija nesubliukš dėl vidinių problemų ir ekonomikos dirbtinumo.

Ateities prognozuotojai yra sukūrę ne dešimtis scenarijų, kuriose tiek krikščionybei, tiek ir ją atstovaujančiai politikai pranašaujamas skirtingas likimas. Juos galima sugrupuoti į kelias charakteringas grupes, suteikiant ir charakteringus pavadinimus.

Davoso pasaulis – ekonomine nauda paremtas scenarijus, kuris numato, kad pasaulį turėtų vis labiau valdyti ir vis labiau nepasotinamais tapti ekonominiai interesai – vartojimo ir turėjimo interesai, - žinių ekonomika bei postmodernas tarnautų vis didesnėms vartojimo galimybėms. Gamintojais ir paslaugų tiekėjais taptų, aišku, Azija, tačiau vartojimo “perskirstytojais” - JAV ir Europa, bent jau iki tol, kol azijiečiai netaptų vartotojais. Šioje vietoje peršasi išvada, kad pasaulyje turėtų dominuoti veikiau liberalizmas, nei kokia nors krikščioniška demokratija. O jei ji ir reikalinga, tai veikiau kaip tradicijų saugotoja, o ne naujos realybės kūrėja.

Pax Americana, kurios scenarijuje kalbama apie JAV reguliuojamą unipoliarinį liberalios demokratijos triumfo pasaulį. Jo egzistavimas tęsis iki tol, kol Amerika nunyks, nes ji šiandien yra dar nenugalima. Tai irgi labiau liberalus nei krikščioniškas modelis, labiau ūkinės, nei ideologinės politikos pranašystė.

Naujasis Kalifatas – tai, teoretikų nuomone, ne islamo totalus dominavimas, bet civilizacijų susidūrimas, pasaulio tvarka, paremta religinių įsitikinimų ar kitų dvasinių vertybių primatu – svajonių pasaulis. Didžiųjų religijų renesansas ir modifikavimas. Čia iš tikro vieta ideologijoms ir jų kovai, ir krikščionybei, jeigu ji imsis aktyvaus savo idėjų gynimo ir viltingos naujos pasaulio evangelizacijos.

Baimės pasaulis – „orveliškoji“ vizija. Galima sakyti, kad visi “tvirtos rankos” apologetai vienaip ar kitaip savo idėjų finalite politique turėtų matyti kokios nors orveliškos tvarkos pavidalu. Baimės scenarijus galiausiai prognozuoja civilizaciją, kurioje didžioji žmonių dalis – tai savanoriški “lūzeriai”, tiksliau minimalistai, norintys gyventi pagal valdžios diktuojamas taisykles. Ir jokių čia ideologijų.

Naujasis Mesijas – tai dar viena, jokiose oficialiuose dokumentuose nepublikuojama, bet diskusijose aptariama vizija, kažkas, kas yra veikiau žmonių širdyse, o ne oficialiose programose. Oficialiai kalbėti apie tai lyg ir politiškai nekorektiška, nors kokios nors naujos „juodosios gulbės“ – netikėto radikaliai keičiančio pasaulį įvykio pasirodymas - taip pat neatmestinas. Nors politologai ir sociologai ir stengiasi visuomenės gyvenimą traktuoti kaip objektyvų reiškinį, nelabai priklausantį nuo žmogaus emocijų ir net proto, žmonijai reikia naujų lyderių, naujų didžių pasitikėjimo vertų asmenybių, vadinasi, reikia naujų mesijų. Jėzus kažkada apvertė Romos imperijos dvasią ir sugriovė iš tikro iki tol buvusią Pasaulio Tvarką. Tad Naujojo Mesijo laukimas yra ir logiška išeitis iš visų krizinių situacijų, galimų anksčiau skelbtuose scenarijuose.

Taip pasiekėme ir naujų galimų lyderių klausimą. Jų poreikis šiandien kaip niekada svarbus. Europa buvo savita, kai turėjo Konradą Adenauerį, Margaretą Thatcher, Helmutą Kohlį ir net dar svarbiau – amerikietį Ronaldą Reaganą... Dabar išgyvename veikiau biurokratiškų vykdytojų nei vizijas turinčiųjų metą. Būdinga ir tai, kad mylėti ir gerbti politinius lyderius, o juo labiau jais pasitikėti, yra tiesiog nemadinga. Būdama be aiškaus lyderio ir visa Pasaulio Tvarka žada būti ir be vyraujančios ideologijos. Pastarosios nebuvimas nestiprina solidarumo. Jis gali nekelti didelės konfrontacijos, tačiau, kita vertus, skatina tam tikrą susvetimėjimą ir norą gyventi ne bendruomeniškai, o individualiai, skatina fragmentaciją, tad galiausia tampame ne tiek priklausomi vienas nuo kito, o vienas kitam nereikalingi. Priklausome iš tikro ne vienas nuo kito, o nuo bendros infrastruktūros, kuria galima naudotis ir visai vienas kitų nemylint. Gal kaip tik čia ir atsiranda nauja erdvė krikščionybei?

Ieškodamas globalaus lyderio pavyzdžio, randu jį... Šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II asmenyje.

Svarbu pastebėti, kad šis lyderis yra ne ekonominis, politinis, o lyderis – dvasinis. Formalieji liberalai pasakytų, kad Karolis Wojtyla buvo mažos valstybėlės vadovas, tačiau tuo pat metu jis vadovavo didžiausiai pasaulyje nevyriausybinei organizacijai, deklaruojančiai vieno klajojančio pamokslininko stebuklingą genezę ir prisikėlimą. Ši nevyriausybinė organizacija - Katalikų Bažnyčia - ir jos vadovai sugebėjo ne akcentuoti savo tikėjimo išskirtinumą iš kitų tikėjimų, o, kaip ir moko Šventas Raštas, akcentuoti tikėjimo universalumą. Jonas Paulius II padarė tai, ko nesugebėjo niekas kitas. Užuot išgryninęs savo idėjas, jis jas padarė universaliomis. Visi, kas bandė sakyti, kad katalikų tikėjimas nelankstus, sunkiai suvokiamas ar panašiai - galėjo susilaukti klausimo – o kas jums nepriimtina Jono Pauliaus II idėjose. Pastebėtina, kad internetas bei globalizacija netapo Jojo Pauliaus II priešu, Tai priemonė versti žmones suprasti daugiau, nei tai, ką diktuoja pinigai. Jonas Paulius sugebėjo kalbėti miniai, tačiau toje minioje kiekvienas jautė, kad kalbama jam. Štai kur globalizacijos idėja. Galbūt šito kaip tik ir reikia „liaudies“ krikščioniškajai demokratijai.

Tikrasis globalistas Jonas Paulius II paprastai sakė, kad Bažnyčios mokymas apie epidemijas, AIDS, moralines žmonijos nesėkmes visų pirma nekenkia net ateistams, o šiaip jau yra vienintelė globaliai veiksminga priemonė. Todėl bandymai sakyti, kad vadinamoji Romos Katalikų Bažnyčia yra viena iš daugelio, bus pernelyg neteisingas. Ji – universali, ji globali, ir jei tai suvoksime, tapsime laimingesni. Jei palyginsime to laikotarpio lyderius, sakykime Michailą Gorbačiovą, George‘ą Bushą, Helmutą Kohlį, taip pat ir Havelą ar Walensą, suvoksime, kad daugiausiai pliusų surenka mažos šalies lyderis, kuris deklaruoja – moralines globalizacijos puses. Globalizacijai nereikia ypatingų žodžių – ją galima išreikšti paprastai “buitiškai”. Jis gali tapti savas ir pagoniui, ir žydui, ir nieko apie tai nesuprantančiai Darfiuro moteriai. Tai irgi yra globalizacija…

Kodėl ne naujos ekonominės ar socialinės, o naujos moralios politikos labiausiai reikia XXI amžiuje? Atsakymas yra tai, ką matome – juk kas vyksta ,yra ne kokie nors „nelaimingi atsitikimai“, o reali amžiaus istorija.

Gyvename jau 2015 metus ir suprantame, kad XXI amžiuje nebus taikos. Nebus, nes nėra Tvarkos. Pasaulio Tvarkos gi šiandien nėra ir nebus tol, kol negalėsime aiškiai pasakyti, kas gi laimėjo paskutinį pasaulio karą, po kurio (kaip jau kelis tūkstantmečius sakoma) naujų karų nebegali būti. Dabartinis karas – ne klasikinis ir ne šaltasis. Jis – įsitikinimų ir svajonių karas tarp liberalios demokratijos ideologijos, kurios galutinis produktas yra buitinė gerovė, ir autoritarinės ideologijos, kuri gina tikėjimą ir nuolankumą jam kaip didžiausiąjį gėrį. Griūtį pergyvena ir mums taip įprasta tautinė (ar kaip pasakytų rimtesni politologai – vestfalinė) valstybė. Joje pilietinį patriotizmą ar bendruomenės solidarumą keičia pilietybės naudingumas ar jau minėtas gerbūvio pragmatizmas, atsakomybės „išplovimas“. Kažkas panašaus į silpstančią Senovės Romą. Tad ir dėl Romos kariaujama.

Kol karas nebaigtas, visi sako, kad Pasaulio Tvarkos ideologija lieka demokratija, rinkos ekonomika bei laisvė. Skaitytojui reikia apsispręsti, ar jam tokia tvarka tinka, ar jis nori kilti į karą jos išsaugojimui ar atvirkščiai - pakeitimui. Kol karas dėl tvarkos nesibaigė, truputį naivu klausti, kas už visa tai atsako. Didžiausia problema ta, kad niekas realiai neatsako. Globalus pasaulis, būdamas visų, nelauktai tapo niekieno. Žmogus pasijuto visiškai nelaimingas pasaulyje, kuris turėjo atnešti jam laimę.

Ar tokiame pasaulyje naujoji evangelizacija nebus tai, ko krikščioniškoji demokratija turėtų imtis, norinti turėti savo vietą toje politikos vaivorykštėje? Ir, visų pirma, kaip sakė jau mūsų minėtas Šventasis – derėtų nebijoti.