Šio
skriaus neketinu perkrauti skaičiais ir faktais, kurie, beje, niekados
nepagrįs vienų ar kitų politinių nuojautų. Vadovausiuosi daugiau tuo, ką faktai
ir skaičiai, liekantys už teksto ribos, iš tikro gali reikšti.
Krikščioniškoji
demokratija yra santykinai jauna ideologija. Ji atsirado kai liberalizmas, socializmas
ar konservatizmas jau seniai buvo tapę politikos realijomis. Kaip minėta,
popiežius Leonas XIII laikė krikščioniškąją demokratiją politikos keliu,
turėjusiu išvesti visuomenę iš liberalizmo ir socializmo realybės sukurtų ideologijų
klystkelių.
Ėmusi
oponuoti radikaliam liberalizmui, ji save pastatė į kairiąją politikos spektro
dalį, ir dar prieš 100 metų būtų palaikyta kairiąja. Krikdemų deklaruojami
norai naikinti socialinę nelygybę kai kuriais atvejais skambėjo tikrai
kairuoliškai. Tačiau tuo pat metu prieštaraudama plintančiam socializmui ji
galėjo būti laikoma ir savotiška dešiniąja. Pastarasis dešinumas išryškėjo
tarpukaryje, kuomet būtent socialistai tapo pagrindiniais krikščioniškosios
demokratijos politikos priešais. Krikščioniškoji demokratija tuomet tapo
„savimi“, t.y. formavosi kaip tiesiogine to žodžio prasme krikščioniška
partija, palaikanti ryšius su religinėmis organizacijomis ir iš dalies
įgyvendinanti Bažnyčios socialinę
politiką.
Tačiau
tikrąja krikščioniškosios demokratijos branda ar tikrojo veido susiformavimu
reikia laikyti politinę istoriją po Antrojo Pasaulinio karo. Prisiminus, kad
būtent krikščioniškosios demokratijos išugdyti politikai pradėjo Europos
integracijos projektą, reikia pastebėti, kad tuomet susiformavo kelios
skirtingos krikščioniškosios demokratijos formos. Italijos Democrazia Cristiana buvo masinė partija, emociškai susijusi su
Bažnyčia ir atstovavusi labai įvairius visuomenės sluoksnius. Ši partija buvo
visų pirma ir pirmiausia krikščioniška, po krikščionybės vėliava formavusi bet
kokią savo politiką. Tokia partija turėjo ir savo stabilų masinį elektoratą iki
tol, kol ją sugriovė korupciniai skandalai. Skandinavijos ir kitų šiauriau
esančių šalių krikščionys demokratai kūrė labai krikščioniškas, bet ne masinio
palaikymo partijas. Jose krikščionybė buvo faktorius, jungiantis vienodai
mąstančius aktyvius žmones, tačiau ne plačiąsias mases. Partijos egzistavo,
deklaravo savo idėjas, tačiau buvo priskirtinos veikiau mažų specifinių partijų
grupei. Bene sėkmingiausia krikščioniškoji demokratija suformuota Vokietijoje,
kur CDU-CSU tandemas deklaravo ir vykusiai įgyvendino tezę, teigiančią, kad
partija yra tuo pat metu konservatyvi, liberali ir krikščioniška, o galiausiai,
ir didelę rinkėjų grupę atstovaujanti partija. Ji ilgainiui tapo ir
krikščioniškosios demokratijos integracijos modeliu, jos programines nuostatas
„nusirašė“ nemaža dalis kitų Europos šalių partijų. CDU-CSU nėra pernelyg
didelėje krikščioniškųjų Bažnyčių įtakoje, nesiruošia „Jėzaus padaryti savo
partijos nariu“, tačiau subtiliai laiko Bažnyčią savuoju moraliniu autoritetu.
Iš
esmės CDU-CSU veikimo pagrindu gimė ir Europos Liaudies partija (ELP), leidusi
krikščioniškajai demokratijai ne tik šį bei tą deklaruoti, bet ir praktiškai
įgyvendinti Europos mastu. Liaudies partija įkurta kaip krikdemiškų partijų
susivienijimas besiintegruojančiai Europai ir pradžioje laikėsi gana griežtos
krikščionių demokratų doktrinos. Populistinis sumanymas vadintis Liaudies
partija (t.y. „ne kairė, ne dešinė, o ten, kur yra žmonės“) atnešė neblogų
politinių dividendų. Liaudies partija veikia tapo antrąja politine jėga
Europoje. Tai ne mažas pasiekimas, tačiau vis tik antrasis numeris partijos
netenkino. Norint nugalėti dabar jau aiškiai matomus tikruosius priešininkus –
socialistus, reikėjo rasti plėtros galimybę.
Tokia
Europos krikščioniškoji demokratija yra šiandien. Galima daug ginčytis apie
tai, gera ji ar bloga, bet tokia yra. Jau ir šiandien matosi kai kurios Europos
Liaudies partijos ir visos šiuolaikinės krikščioniškosios demokratijos realijos
ir raidos galimybės, kurios verčia spręsti mažiausiai dvi dilemas.
Pirma
- įtakos ir identiteto dilema. Europos Liaudies partijos didumas duoda valdžią,
tačiau vertybiniai kompromisai veda į identiteto krizę. Nuo partijos
atskilinėja dalis konservatorių, nepatenkintų, kad ELP per mažai konservatyvi,
atskilinėja radikalūs dešinieji, teigdami, kad partija pernelyg centristiška ir
nuolaidžiaujanti socialistams, atskilinėja politikai linkę į tautiškumą, ELP
palieka ar ketina palikti dalis liberalų, teigiančių, kad partija pernelyg
krikščioniška. Tad Liaudies partijos problema išlieka ta pati – ar laikytis jau
tradicine vadinamos krikdemiškos ideologijos, ar laikytis didelės, bet į
kompromisus linkusios partijos – tikros Liaudies partijos – statuso?
Antra
– tradicijos ir permainų dilema. Klasikinės politinės ideologijos grynu
pavidalu šiandien praktiškai nebeegzistuoja. Tą nepaneigiamai iliustruoja
partijų pavadinimai ir ideologiniai pasirinkimai – turime įvairiausiais
epitetais „pasigražinusių“ liberalų (social-liberalizmas,
liberal-konservatyvizmas...), socialistų (demokratinis socializmas, tautinis
socializmas...), konservatorių bei tų pačių krikdemų (apie epiteto ar
būdvardžio reikšmę jau kalbėjome), turime socialiai ar liberaliai orientuotas
rinkas ar kitokias politikas, partijos iš viso ima vengti ideologinių
pavadinimų, ima vadintis įvairiomis tėvynės sąjungomis, tvarkos, atgimimo ar
kitokiais „neideologiniais“ vardais. XXI amžiaus postmodernas ir reliatyvizmas
kuria ir kitokias realijas, kurios, be abejonės, verčia ieškoti naujų veiklos
formų, kelia labai rimtus klausimus, kurių pirmasis labai rimtas – ar krikščioniškoji
demokratija iš viso turi ateitį. Jei jos neturi, Liaudies partijai galima
leisti palengva neskausmingai mirti; jei krikščioniškoji demokratija ateitį vis
dėl to turi – sukurti XXI amžiaus krikščioniškos demokratijos modelį.
Iš
tikrųjų, norint sukurti XXI amžiaus krikščioniškąją demokratiją, reikia arba
suprasti šio amžiaus realijas, arba jas sukurti. Ar šiandien – XXI amžiuje
kryžius vis dar atbaido potencialius rinkėjus, ar jau juos pritraukia, ar
reikia nuoširdaus bendravimo su rinkėjais, ar tiesiog tenkinti jų lūkesčius, ar
reikia „pramušančių“ asmenybių ar „pramušančios“ ideologijos? Ar krikščionybė
yra tautinio identiteto saugotoja, ar padeda nutautinti (kai kas sako,
europeizuoti) mūsų regioną? Paradoksalu, tačiau mes vis dar nesuprantame, kas
tas – XXI amžius – iš tikrųjų yra. Kokia yra krikščionybės vieta šioje naujoje
visuomenėje, koks, galiausiai mums įprastos tradicinės politikos vaidmuo joje?
Turėjome
industrinę, postindustrinę, žinių ar postmodernią visuomenę. Gali būti, kad
kita stadija vadinsis svajonių visuomene?
Globalizacija
vargu ar gali būti grįžtama. Tiesą sakant, joks istorinis procesas negrįžtamas
– net jei ir atrodo, kad prisimenamos kažkokios “amžinosios” vertybės, jos
prisimenamos savita forma. Globalizacija gali tapti vis daugiau azijietiška,
tačiau su sąlyga, kad Azija nesubliukš dėl vidinių problemų ir ekonomikos
dirbtinumo.
Ateities
prognozuotojai yra sukūrę ne dešimtis scenarijų, kuriose tiek krikščionybei,
tiek ir ją atstovaujančiai politikai pranašaujamas skirtingas likimas. Juos
galima sugrupuoti į kelias charakteringas grupes, suteikiant ir charakteringus
pavadinimus.
Pax Americana,
kurios scenarijuje kalbama apie JAV reguliuojamą unipoliarinį liberalios demokratijos
triumfo pasaulį. Jo egzistavimas tęsis iki tol, kol Amerika nunyks, nes ji
šiandien yra dar nenugalima. Tai irgi labiau liberalus nei krikščioniškas
modelis, labiau ūkinės, nei ideologinės politikos pranašystė.
Naujasis Kalifatas – tai,
teoretikų nuomone, ne islamo totalus dominavimas, bet civilizacijų susidūrimas,
pasaulio tvarka, paremta religinių įsitikinimų ar kitų dvasinių vertybių
primatu – svajonių pasaulis. Didžiųjų religijų renesansas ir modifikavimas. Čia
iš tikro vieta ideologijoms ir jų kovai, ir krikščionybei, jeigu ji imsis
aktyvaus savo idėjų gynimo ir viltingos naujos pasaulio evangelizacijos.
Baimės pasaulis
– „orveliškoji“ vizija. Galima sakyti, kad visi “tvirtos rankos” apologetai
vienaip ar kitaip savo idėjų finalite
politique turėtų matyti kokios nors orveliškos tvarkos pavidalu. Baimės
scenarijus galiausiai prognozuoja civilizaciją, kurioje didžioji žmonių dalis –
tai savanoriški “lūzeriai”, tiksliau minimalistai, norintys gyventi pagal
valdžios diktuojamas taisykles. Ir jokių čia ideologijų.
Naujasis Mesijas
– tai dar viena, jokiose oficialiuose dokumentuose nepublikuojama, bet
diskusijose aptariama vizija, kažkas, kas yra veikiau žmonių širdyse, o ne
oficialiose programose. Oficialiai kalbėti apie tai lyg ir politiškai
nekorektiška, nors kokios nors naujos „juodosios gulbės“ – netikėto radikaliai
keičiančio pasaulį įvykio pasirodymas - taip pat neatmestinas. Nors politologai
ir sociologai ir stengiasi visuomenės gyvenimą traktuoti kaip objektyvų
reiškinį, nelabai priklausantį nuo žmogaus emocijų ir net proto, žmonijai
reikia naujų lyderių, naujų didžių pasitikėjimo vertų asmenybių, vadinasi,
reikia naujų mesijų. Jėzus kažkada apvertė Romos imperijos dvasią ir sugriovė
iš tikro iki tol buvusią Pasaulio Tvarką. Tad Naujojo Mesijo laukimas yra ir
logiška išeitis iš visų krizinių situacijų, galimų anksčiau skelbtuose
scenarijuose.
Taip
pasiekėme ir naujų galimų lyderių klausimą. Jų poreikis šiandien kaip niekada
svarbus. Europa buvo savita, kai turėjo Konradą Adenauerį, Margaretą Thatcher, Helmutą
Kohlį ir net dar svarbiau – amerikietį Ronaldą Reaganą... Dabar išgyvename
veikiau biurokratiškų vykdytojų nei vizijas turinčiųjų metą. Būdinga ir tai,
kad mylėti ir gerbti politinius lyderius, o juo labiau jais pasitikėti, yra
tiesiog nemadinga. Būdama be aiškaus lyderio ir visa Pasaulio Tvarka žada būti
ir be vyraujančios ideologijos. Pastarosios nebuvimas nestiprina solidarumo.
Jis gali nekelti didelės konfrontacijos, tačiau, kita vertus, skatina tam tikrą
susvetimėjimą ir norą gyventi ne bendruomeniškai, o individualiai, skatina
fragmentaciją, tad galiausia tampame ne tiek priklausomi vienas nuo kito, o
vienas kitam nereikalingi. Priklausome iš tikro ne vienas nuo kito, o nuo bendros
infrastruktūros, kuria galima naudotis ir visai vienas kitų nemylint. Gal kaip
tik čia ir atsiranda nauja erdvė krikščionybei?
Ieškodamas
globalaus lyderio pavyzdžio, randu jį... Šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II
asmenyje.
Svarbu
pastebėti, kad šis lyderis yra ne ekonominis, politinis, o lyderis – dvasinis.
Formalieji liberalai pasakytų, kad Karolis Wojtyla buvo mažos valstybėlės
vadovas, tačiau tuo pat metu jis vadovavo didžiausiai pasaulyje nevyriausybinei
organizacijai, deklaruojančiai vieno klajojančio pamokslininko stebuklingą
genezę ir prisikėlimą. Ši nevyriausybinė organizacija - Katalikų Bažnyčia - ir
jos vadovai sugebėjo ne akcentuoti savo tikėjimo išskirtinumą iš kitų tikėjimų,
o, kaip ir moko Šventas Raštas, akcentuoti tikėjimo universalumą. Jonas Paulius
II padarė tai, ko nesugebėjo niekas kitas. Užuot išgryninęs savo idėjas, jis
jas padarė universaliomis. Visi, kas bandė sakyti, kad katalikų tikėjimas
nelankstus, sunkiai suvokiamas ar panašiai - galėjo susilaukti klausimo – o kas
jums nepriimtina Jono Pauliaus II idėjose. Pastebėtina, kad internetas bei
globalizacija netapo Jojo Pauliaus II priešu, Tai priemonė versti žmones
suprasti daugiau, nei tai, ką diktuoja pinigai. Jonas Paulius sugebėjo kalbėti
miniai, tačiau toje minioje kiekvienas jautė, kad kalbama jam. Štai kur
globalizacijos idėja. Galbūt šito kaip tik ir reikia „liaudies“
krikščioniškajai demokratijai.
Tikrasis
globalistas Jonas Paulius II paprastai sakė, kad Bažnyčios mokymas apie
epidemijas, AIDS, moralines žmonijos nesėkmes visų pirma nekenkia net
ateistams, o šiaip jau yra vienintelė globaliai veiksminga priemonė. Todėl
bandymai sakyti, kad vadinamoji Romos Katalikų Bažnyčia yra viena iš daugelio, bus
pernelyg neteisingas. Ji – universali, ji globali, ir jei tai suvoksime,
tapsime laimingesni. Jei palyginsime to laikotarpio lyderius, sakykime Michailą
Gorbačiovą, George‘ą Bushą, Helmutą Kohlį, taip pat ir Havelą ar Walensą,
suvoksime, kad daugiausiai pliusų surenka mažos šalies lyderis, kuris
deklaruoja – moralines globalizacijos puses. Globalizacijai nereikia ypatingų
žodžių – ją galima išreikšti paprastai “buitiškai”. Jis gali tapti savas ir
pagoniui, ir žydui, ir nieko apie tai nesuprantančiai Darfiuro moteriai. Tai
irgi yra globalizacija…
Kodėl
ne naujos ekonominės ar socialinės, o naujos moralios politikos labiausiai
reikia XXI amžiuje? Atsakymas yra tai, ką matome – juk kas vyksta ,yra ne kokie
nors „nelaimingi atsitikimai“, o reali amžiaus istorija.
Gyvename jau
2015 metus ir suprantame, kad XXI amžiuje nebus taikos. Nebus, nes nėra
Tvarkos. Pasaulio Tvarkos gi šiandien nėra ir nebus tol, kol negalėsime aiškiai
pasakyti, kas gi laimėjo paskutinį pasaulio karą, po kurio (kaip jau kelis
tūkstantmečius sakoma) naujų karų nebegali būti. Dabartinis karas – ne
klasikinis ir ne šaltasis. Jis – įsitikinimų ir svajonių karas tarp liberalios
demokratijos ideologijos, kurios galutinis produktas yra buitinė gerovė, ir
autoritarinės ideologijos, kuri gina tikėjimą ir nuolankumą jam kaip
didžiausiąjį gėrį. Griūtį pergyvena ir mums taip įprasta tautinė (ar kaip
pasakytų rimtesni politologai – vestfalinė) valstybė. Joje pilietinį
patriotizmą ar bendruomenės solidarumą keičia pilietybės naudingumas ar jau
minėtas gerbūvio pragmatizmas, atsakomybės „išplovimas“. Kažkas panašaus į
silpstančią Senovės Romą. Tad ir dėl Romos kariaujama.
Kol karas
nebaigtas, visi sako, kad Pasaulio Tvarkos ideologija lieka demokratija, rinkos
ekonomika bei laisvė. Skaitytojui reikia apsispręsti, ar jam tokia tvarka tinka,
ar jis nori kilti į karą jos išsaugojimui ar atvirkščiai - pakeitimui. Kol
karas dėl tvarkos nesibaigė, truputį naivu klausti, kas už visa tai atsako.
Didžiausia problema ta, kad niekas realiai neatsako. Globalus pasaulis, būdamas
visų, nelauktai tapo niekieno. Žmogus pasijuto visiškai nelaimingas pasaulyje,
kuris turėjo atnešti jam laimę.
Ar tokiame
pasaulyje naujoji evangelizacija nebus tai, ko krikščioniškoji demokratija
turėtų imtis, norinti turėti savo vietą toje politikos vaivorykštėje? Ir, visų
pirma, kaip sakė jau mūsų minėtas Šventasis – derėtų nebijoti.
0 komentarai