RSS
Facebook
Krikščioniškosios demokratijos ideologijai pripažįsta, kad visuomenės saugumas yra viena iš kelių svarbiausių prielaidų sėkmingai visuomenės ekonominei ir socialinei veiklai. Krikščioniškosios demokratijos deklaruojamas vertybes reikia saugoti nuo jų naikinimo, keitimo pseudovertybėmis. Reikia ginti žmogaus teises ir rinkos ekonomikos pagrindus bei demokratiją. Žmogaus teisės nėra žmogaus užgaidos. Jos negali prieštarauti žmogaus prigimčiai.
Krikščioniškosios demokratijos konceptas vadovaujasi teiginiu, kad karo prevencija geriau, nei pergalė kare, tačiau karo prevencija negali būti nemorali ar vykdoma kitų sąskaita (nors istorijoje tai visada buvo problema). Karas yra moralus, jei jis gina vertybes. Pacifizmas nėra moralus, jei leidžia vertybes naikinti.
Norint gyventi saugiai, reikia gauti atsakymus į tris iš pirmo žvilgsnio gana paprastus klausimus:
1. Ką reikia saugoti? – saugumo objekto apibrėžimas.
2. Nuo ko reikia saugoti? – grėsmių saugumui nustatymas.
3. Kaip saugoti? - priemonių saugumo užtikrinimui pasirinkimas
Saugumo objektas plačiąja prasme tai viskas, kas susiduria su saugumo problema, pradedant Žemės rutuliu kaip fiziniu kūnu, baigiant kiekvienu iš mūsų kaip atskiru individu. Galima kalbėti tiek apie globalų, tiek ir individualų saugumą bet kokiu įmanomu aspektu. Krikščioniškosios demokratijos požiūriu saugumas yra skirstomas į penkis saugumo sektorius. Jie nefunkcionuoja atskirai vienas nuo kito. Jie visi tampriai persipynę:
- Karinis saugumas, susijęs su valstybės kariuomenės puolamosiomis ir gynybinėmis galimybėmis, valstybių sugebėjimu numatyti viena kitos strateginius tikslus.
- Politinis saugumas - valstybės politinis stabilumas, valdymo sistema ir ideologija.
- Ekonominis saugumas, apimantis sugebėjimą gauti ir naudotis resursais, finansais, rinkomis, išlaikyti priimtiną gerbūvio ir valstybės galios lygį.
- Socialinis saugumas, apimantis tradicinio kalbos, kultūros, religijos, nacionalinio identiteto ir papročių modelio išlaikymą, t.y. priimtinas sąlygas visuomenės socialinei evoliucijai.
- Ekologinis saugumas, apimantis lokalinės ir visos biosferos išlaikymą ir saugojimą.
Karas ir taika – kraštutinės būsenos valstybių santykiuose. Taika dažniausiai siejama su laisvės ir stabilumo sąvokomis, nors kartais taika vadinamas tiesiog karo nebuvimas - tarpukaris. Karas – tai prievarta ir radikalūs pasikeitimai pasaulio politiniame žemėlapyje. Karo pasekmės, įtvirtintos sutartyse, neretai tampa pagrindu ilgalaikiams politiniams procesams. Tarp karo ir taikos – kraštutinumų - gali egzistuoti įvairaus draugiškumo ar priešiškumo laipsnio santykiai. Būta vadinamojo Šaltojo karo, kuomet pasaulis nekariavo, tačiau nebuvo draugiškas, kalbama apie Šaltąją taiką, kuomet valstybės demonstruoja labai draugiškas intencijas, tačiau yra įsivėlę į karus.
Karas – tai greito bei radikalaus sprendimo pagunda. Karo būdu problemas galima išspręsti iš esmės ir iki galo. Nors niekada nebuvo norima pripažinti iš jėgos pozicijos nustatomų sienų, dauguma mūsų valstybių sienų bent jau Europoje – karų rezultatai. Karas – lengviausias būdas mobilizuoti ne tik viešąją nuomonę, bet ir pačią visuomenę. Tėvynės gynimas yra reikalas, kurio viešai kritikuoti beveik neįmanoma, emociškai ir moraliai tai tiesiog gėda. Kad ir niekas formaliai karo kaip idėjos neremia, karui kilus nedalyvauti – tiesiog išdavystė. “Šventasis karas” – gerai žinomas politikos instrumentas.
Karas nėra kokia nors laisvalaikio pramoga. Istorijos faktai byloja, kad nebuvo šimtmečio (o tikriausiai ir dešimtmečio) be ginkluotų konfliktų. Tuo pat metu netrūko ir kovotojų už taiką bei bandančių suprasti karo prigimtį ir taikos įgyvendinimo galimybes.
Nors absoliuti dauguma žmonių patvirtins, kad karas – tai blogis, nemažesnė dauguma reikš pagarbą praeities ir dabarties karų didvyriams, statys jiems paminklus ir garbins kur kas labiau nei ekonomikos reformatorius ar raštijos bei mokslo talentus. Aukotis už tėvynę ar kariauti „už teisybę“ visais laikais atrodė neracionalu, tačiau visais laikais buvo aukojamasi ir kariaujama. Kas galėtų paneigti, kad to nebus ir ateityje.
Enciklopedijos ir žinynai karui apibrėžti dažniausiai naudoja Carlo von Clausewitzo teiginį, kad karas yra politikos dalis vykdoma prievartos priemonėmis. Jo tikslas – priversti oponentą ar oponentus vykdyti mūsų politinę valią. Politika, nors ir, ne vieno manymu, dalykas nešvarus, tačiau vis dėlto legalus, tad karas, atrodytų, – normalus politinis reiškinys. Teoriškai apibrėžiama, kad konfliktai tarp šalių ar kitokių bendruomenių kyla iš nesutarimų dėl kokių nors materialių ar simbolinių resursų pasidalijimo, skirtingai suvoktų interesų ar tų interesų priešpriešos. Kitais žodžiais tariant, nesutariama dėl naftos, iškasenų, “istorinių” teritorijų, kovojama su klaidatikiais, vaduojamos “šventosios vietos” ir panašiai. Konfliktų priežastimis dažniausiai būna ir seni istoriniai, etniniai nesutarimai, “neteisingai” nubrėžtos valstybių sienos, nesutarimai dėl strateginių žaliavų, komunikacijų, rinkų, pažeista demografinė ar kultūrinė pusiausvyra, „neteisingumas“ traktuojant ankstesnes sutartis ir daug kitų dalykų.
Bažnyčių hierarchai ir tikėjimų tėvai retai kada tampa tiesioginiais karo inspiratoriais, tačiau deklaruodami tam tikras vertybes kaip neginčijamas jie savaip ir labai įtakingai „reguliuoja“ galimus ir esamus konfliktus. Kartais neįmanoma būti nuošalyje, sakykim, kai sklinda informacija, kad Sirijoje dėl tikėjimo žudomi krikščionys ar Bosnijos Srebrenicoje sušaudomi vyrai-musulmonai, atrinkti vien pagal tikėjimo principą, nekalbant jau apie holokaustą. Kariaujantys Dievo vardu buvo laikomo Kristaus kariais (Milites Christi). XI-XIII amžiuje vyko visa eilė Kryžiaus žygiu, kuriu formali priežastis buvo Šventosios Žemės apsauga. Popiežius Urbonas II 1095 m. pakėlė Kryžiaus žygių rangą iš bellum justum iki bellum sacrum, t.y. išties paskelbė Šventąjį karą.
Kada politikai ima remtis krikščioniškomis idėjomis? Tuomet, kai karas tampa dramatišku bendruomenės išlikimo klausimu. Tikėjimo sklaida karių tarpe politikams atrodo veiksmingesnis instrumentas už tiesmukišką karo propagandą ir priešo niekinimą. Bellum sacrum – šventas karas, nesvetimas net visai ateistiškai orientuotoms bendruomenėms. Pavyzdžiui Antrojo pasaulinio karo metais net sovietų kariuomenėje leista kariauti su religiniais simboliais. Matyt, galiausiai ir aršiausi ateistai suvokė, kad Dievas kariui yra ne šiaip sau žodis. Šventajame kare pralaimėjimas didele dalimi reiškia ne tiek fizinę netektį, kiek prisipažinimą, kad šventa idėja, už kurią kovota, yra visai ne šventa. Tokie pralaimėjimai dažnai mitologizuojami ir tampa net „atskaitos taškais“ istorijoje. Štai, pavyzdžiui, serbų pralaimėjimas turkams Kosove XIV a. tebėra serbų tautiškumo esminis elementas. Portugalų pralaimėjimas marokiečiams XVI a. pagimdė vadinamąjį sebastionizmą – legendą, kad jaunas karalius Sebastijonas nežuvo mūšyje, o yra gyvas ir grįš sunkiausiu šaliai momentu... Ne paslaptis, kad lietuviai kadaise užėmė Maskvą, reanimavę nužudytą caraitį...
Aišku, norime, kad karo nebūtų. Tam reikalinga globali taika. Ligšioliniame mokyme apie tai, kaip turi funkcionuoti tarptautinis saugumas, minimi keli jo teoriniai modeliai.
Realizmas. Pats žodis sako, kad šis modelis vertina pasaulį kaip realybę, kurią gali sutvarkyti ne kokios nors mitinės, bet visai realios jėgos. Visų pirma tai – didžiosios valstybės. Jos ir yra didžiosios tam, kad atliktų didžias misijas. XIX amžiuje didžiosios Europos imperijos savo atsakomybę už taiką vadino Europos koncertu, šiandien Jungtinėse Tautose didžiosios valstybės yra „lygesnės“ už lygias – turi veto teisę priimant bet kokį tarptautinį saugumą liečiantį sprendimą. Didžiosios turi sutarti, nes tik jos gali pakreipti eventualaus karo eigą viena ar kita linkme. Kitas variantas – didžiosios valstybės įvertina savo jėgą, sudaro koalicijas ar kitokius susitarimus taip, kad kariauti vienoms su kitomis tiesiog neapsimoka – pergalė negarantuota.
Liberal-idealizmas. Jos pradžia laikytinas I.Kanto veikalas “Į amžinąją taiką”, kuriame teigiama, kad saugumą gali užtikrinti gerai veikianti teisinė sistema. Liberal-idealizmo šalininkai, skirtingai nuo realistų, teigia, kad natūralus pasaulio būvis yra, ar bent jau turėtų būti, visuotinai pripažįstama tvarka, ir natūralus gyvenimas yra gyvenimas laikantis teisės normų. Pasaulinės taikos viršūnė yra vadinamoji demokratinė taika – būsena, kai pasaulį sudarys demokratinės valstybės, kurios, žinia, savo iniciatyva nepradeda karų, kurios konkuruoja pagal taisykles.
Struktūralizmas. Konceptas, paremtas idėja, kad šalys turi susijungti į aljansus („struktūras“), kuriuose juos vienys bendros idėjos ir tada jos tarpusavyje nekariaus. Po Antrojo pasaulinio karo buvo sukurtas saugumo aljansas NATO, laikomas visų laikų geriausiu gynybiniu aljansu. Pastaruoju metu ši teorija paįvairinama tuo, kad saugumo užtikrinime vis didesnis vaidmuo tenka ne valstybėms, bet tarptautiniams ekonominiams susivienijimams, kitokioms nevyriausybinėms organizacijoms.
Negalima sakyti, kad kuris nors vienas konceptas yra labiau krikščioniškas už kitus. Tad krikdemų ideologijoje remiamasi kiekvienu iš jų. Krikščioniškosios politikos dimensija atsiranda bandant apibrėžti priežastis, dėl kurių karai kyla ir kaip pateisinamas dalyvavimas juose.
Dar ir šiandien gausiai cituojamas Sun Tzu, kinų generolas, valstybės valdovo patarėjas ir eseistas, gyvenęs apie 500 m. pr. Kr. Sun Tzu teigė, kad karo strategija iš esmės reikalinga tam, kad partneris, oponentas ar priešas vykdytų mūsų politinę valią. Priešininką reikia spausti diplomatija, ultimatumais, grasinimais, bet jei jie neveikia, galiausiai tenka imtis jėgos. Kai kuriais atvejais karas neišvengiamas– politikoje tai visiškai natūralus reiškinys. Šiandien su tuo sutinka beveik visi. Pragmatiškajai mūsų laikų politikai svarbūs atrodo Sun Tzu teiginiai apie tai, kad karas gali būti planuojamas ir apskaičiuojamas, todėl galima kariauti visiškai racionaliai – pasverti galimus nuostolius ir apskaičiuoti laimėjimus, jokiu būdu nepadedant karo, jei balansas abejotinas. Svarbiu dalyku dabarčiai yra Sun Tzu svarstymai apie vadinamą politinę ginkluotųjų pajėgų kontrolę. Čia galime įžiūrėti ir krikščionišką motyvą – neleisti jėgai veikti be proto ir sąžinės kontrolės.
Anot antikinės Graikijos istoriko Tukidido, karas yra natūrali istorijos dalis, tačiau ilgainiui karo racionalumas – gėris ar blogis tampa vis labiau reliatyvūs - juo karas ilgesnis, tuo labiau visi demoralizuojasi ir nebėra “teisingo” ir “neteisingo” karo. Paskaitykime atidžiai, juk su šiais teiginiais ir šiandien daugelis sutiktų.
Nauju ir net revoliuciniu požiūriu į karą galima laikyti Carlo von Clausewitzo idėjas. Ir šis teoretikas teigė, kad karas yra politikos dalis, tiksliau – prievartos priemonėmis vykdoma politika. Tokia prievarta dažnai yra neišvengiama, ir jos poreikis atsiranda kintant santykiams tarp valstybių, dėl valdžios ir politinių idėjų kaitos, ginklavimosi varžybų, ir geografinių ar mokslinių atradimų ir pan. Fundamentaliai nauju dalyku laikytinas Clausewitzo mokymas apie karo pabaigą. Pasak jo, laimėti karą yra blogai, nes laimėjimas pasėja sėklą naujam konfliktui, revanšui, nepasitenkinimui esama Pasaulio Tvarka. Clausewitzo manymu, vienintelė gera karo pabaiga yra taika. Kariaudami turėtume galvoti, kaip gyvensime po karo. Šioje vietoje stipresniojo misija yra ištiesti ranką silpnesniajam ir duoti jam garbingą tolesnio gyvenimo alternatyvą. Clausewitzo teorijos tiesa įrodyta ne kartą. Štai Antrajame pasauliniame kare Sovietai elgėsi kaip agresyvūs nugalėtojai, o Vakarų sąjungininkai, kaip nugalėtojai, vėliau įtraukę pralaimėjusius į savo integracijos procesus. Šiandien dažnai kalbama, kad JAV ir jos sąjungininkai nesunkiai laimi karus, tačiau nesugeba „laimėti taikos“. Tad Clausewutzą jiems verta paskaityti dar kartą. Taikos, o ne pergalės tikslas galiausiai atrodo labai krikščioniškai.
Kur kas mažiau krikščioniškai atrodo marksistų mokymai apie neišvengiamą karą tarp atskirų visuomenės grupių ar teroristinį karą – visuomenės destabilizavimą, naudojant prievartos priemones.
Ar krikščioniška Clausewitzo teorija dar tinka dabar, kai pasaulis, anot Zbigniewo Brzezinskio, tapo visai nebevaldomas? Ginčas, koks yra Pasaulis – politinė anarchija ar kokia nors tvarka – nėra visiškai tuščias.
Pasaulio Tvarka - tai visuma politinių, kultūrinių, etinių faktorių, visuotinai priimtinų ir laikomų tarptautinės teisės norma. Tačiau nėra visiškai aišku, kas yra tarptautinė teisė, ir kas yra visuotinai priimta norma. Juk iš esmės nėra jokio dokumento, kuris būtų pripažintas Pasaulio Konstitucija ar pagrindiniu įstatymu. “Visuotinai priimto” ar visuotinai pripažinto dalyko sąvoka dar labiau sudėtingėja, atsižvelgiant į faktą, kad šiandien europietiškosios politikos etikos normos neturi pasaulinio monopolio. Kaip ten bebūtų, reikia nustatyti taisykles, kuriomis vadovaujantis 7 milijardai žmonių galėtų bent jau nekariauti tarpusavyje. Galima pastebėti, kad tokių bandymų būta, ir žmonės sutikdavo laikytis to, kas yra neva visuotinai pripažinta ir priimtina.
Šiandien kalbama apie tokias pasaulio „tvarkas“, kaip Pax Americana, Europos ekonominės integracijos Rojus, „Naujasis Kalifatas“, Kinijos-Rusijos „Drakono ir Meškos sąjunga“, BRICS šalių dominavimas ir pan. Ne tokie racionalūs politikai sako, kad galimas ir Naujasis Mesijas – dar viena, jokiose oficialiuose dokumentuose nepublikuojama vizija, kažkas, kas yra veikiau žmonių širdyse, o ne oficialiose programose. Nors politologai ir sociologai ir stengiasi visuomenės gyvenimą traktuoti kaip objektyvų reiškinį, nelabai priklausantį nuo žmogaus emocijų ir net proto, žmonijai reikia naujų lyderių, naujų didžių pasitikėjimo vertų asmenybių, vadinasi, reikia naujų mesijų. Jėzus kažkada apvertė Romos imperijos dvasią ir sugriovė iš tikro iki tol buvusią Pasaulio Tvarką. Tad Naujojo Mesijo laukimas yra ir logiška išeitis iš visų krizinių situacijų, galimų anksčiau skelbtuose scenarijuose.
Politiką ir istoriją vis dėl to kuria žmonės. O žmonės yra amžini svajotojai. Jų gyvenimas prasideda ir baigiasi nesibaigiančia svajonių, planų, idėjų grandine. Tai svajonės apie profesiją užaugus, apie mylintį žmogų, apie svaiginančią karjerą ir šviesią senatvę. Bet koks pasirinkimas, netgi iš pirmo žvilgsnio motyvuotas kokių nors objektyvių priežasčių, prasideda nuo svajonės apie jį.
Naujųjų amžių futurologai įsivaizduodavo pasaulį kaip tvarkingą, teisingą ir laimingą bendruomenę. Postmodernybės epochoje mėgstama piešti veikiau apokaliptinius Žemės rutulio ateities vaizdus. Suprantama, tam esama pagrindo. Žmonija ideologiškai skaidosi: nepaisant „universalių“ vertybių ir „universalių“ žmogaus teisių, įvairių rasių, įvairių tikėjimų ir istorijos akibrokštų suformuotos tautos jau beveik įteisino tarpusavio neapykantą. Ten, kur susiliečia civilizacijos, kyla vis didesnės neapykantos ir nepasitikėjimo sienos, bręsta „šventieji“ civilizacijų karai.
Ar galimas šventasis karas krikščioniškame pasaulyje, juk krikščionybė tebėra sparčiausiai auganti religija? Šiandien sunkiai tikėtina, kad krikščioniškos valstybės imtų kariauti viena su kita vien dėl kokio nors konfesinio argumento, tiesa, krikščionys yra persekiojami kitatikių ne vienoje šalyje, tačiau kažko panašaus į Kryžiaus žygius šiandien vargu ar bus. Tačiau niekas nėra tikras, kad nebus rytoj, juolab, kad pranašaujama vadinamoji Naujųjų viduramžių epocha. Krikščioniškas atgimimas jaučiamas visų pirma Rytų krikščionių šalyse, ryškus Bažnyčios suartėjimas su pasaulietine valdžia. Panašu, kad tai savotiška mobilizacija grėsmės akivaizdoje, ypač turint galvoje, kad suartėjimas labiausiai jaučiamas šalyse, kurios jaučiasi politiškai pralaimėjusios ar nuskriaustos. Bažnyčios niekas nekaltina, Bažnyčia guodžiasi. Kosovo serbų tarpe dvasininkija vis įtakingesnė – tai tikras identiteto sargas, identiteto, kurio neištrinsi tiesiog pakeitęs valdžią ar šalies pavadinimą.
Ar galimas šventas islamo karas? Niekas į tokį šventumą nežiūri rimtai, juolab, kad islamas neturi jokio aukščiausiojo autoriteto visiems musulmonams. Tad ir čia dar galima pasiginčyti. Jokios kitos religijos atstovai šiandien taip nežudo vieni kitų, kaip musulmonai, būtent šis regionas ir yra vadinamosios „nestabilumo arkos“ (anot Zbigniewo Brzezinskio) dalis. Būtent čia didžiausia tarpusavio karų, visai nešventų karų, tikimybė.
Tad apibendrinant galima teigti, kad saugumo ir gynybos politika, sukurta ginti ne tik žmogų kaip asmenį, bet ir pamatines krikščioniškas, vertybes yra prioritetinė krikščioniškosios demokratijos politikos dalis. Gynyba yra doras ir politiškai sveikintinas veiksmas. Kiekvieno žmogaus orumas yra pamatinis, tad natūraliai krikščioniškoji demokratija siekia globalios taikos ir sutarimo, ji neišvengiamai turi pasisakyti už tas pamatines vertybes, kuriomis paremta šiandieninė pasaulio tvarka.
0 komentarai