Dykumos tėvai. Arsenijus (II)

11. Kažkas pasakė abai Arsenijui: „Man neduoda ramybės tokia mintis: „Negali nei pasninkauti, nei dirbti, bent jau eik lankyti ligonių, nes tai irgi artimo meilės darbas.“ Bet senolis atpažino demonų siūlymus ir atsakė: „Valgyk, gerk, miegok, nedirbk, tik neik iš celės.“ Jis žinojo, kad pasilikęs savo celėje vienuolis neišklysta iš kelio.

12. Aba Arsenijus sakydavo, kad keliaudamas vienuolis neturėtų į nieką veltis − taip išsaugos savo ramybę.

13. Aba Morkus tarė abai Arsenijui: „Kodėl mūsų vengi?“ Senolis atsakė: „Dievas žino, kad aš jus myliu, bet negaliu gyventi su Dievu ir žmonėmis. Tūkstančiai ir dešimtys tūkstančių dangaus šeimininkų turi vieną valią, o žmonės – daug. Negaliu palikti Dievo ir būti su žmonėmis.“

14. Aba Danielius sakė, kad aba Arsenijus nemiegodavo visą naktį, o paryčiais, kai prigimtis reikalaudavo poilsio, sakydavo miegui: „Eikš, blogasis tarne.“ Tada sėdomis nusnausdavo ir netrukus vėl prabusdavo.

15. Aba Arsenijus sakydavo, kad jei vienuolis tikras kovotojas, jam pakanka valandos miego.

16. Senolis pasakojo, kaip vieną dieną Skėtėje kažkas atnešė vienuoliams džiovintų figų. Jų niekas nevertino, todėl nenunešė pavaišinti abos Arsenijaus, baimindamiesi jį įžeisti. Tai sužinojęs, senolis neatėjo į synaxis, pasakęs: „Jūs mane atstūmėte, neleidę pasidalyti palaiminimu, kurį Dievas dovanojo broliams ir kurio gauti aš buvau nevertas.“ Visi tai išgirdo ir patyrė senolio nuolankumą. Kunigas nunešė jam keletą mažyčių džiovintų figų ir su džiaugsmu atsivedė į synaxis.

17. Aba Danielius sakydavo: „Jis gyveno su mumis daug metų, kasmet mes jam nunešdavome tik vieną pintinę duonos, o kai ateidavome kitais metais, valgydavo dar tą pačią duoną.“

18. Apie tą patį abą Arsenijų kalbėjo, kad paprastai, kai baigdavosi vanduo jo palmių lapams, jis tik papildydavo jo, o keisdavo kartą per metus. Vienas senolis klausė jo tokiais žodžiais: „Kodėl nekeiti vandens, kai jis pašvinksta?“ Anas jam atsakė: „Vietoje kvepalų ir aromatų, kuriuos naudojau pasaulyje, dabar turiu kęsti šį dvoką.“

19. Aba Danielius pasakodavo, kad aba Arsenijus, sužinojęs, jog prinoko vaisiai, prašydavo: „Atneškite ir man.“ Visų po kąsnelį paragaudavo ir dėkodavo Dievui.

20. Kartą aba Arsenijus Skėtėje susirgo ir neturėjo nė skiautės audeklo užsikloti. Neturėjo ir už ką nusipirkti, bet kažkas jam jo paaukojo, ir Arsenijus pasakė: „Dėkoju tau, Viešpatie, kad palaikei mane vertu priimti šią auką dėl Tavęs.“