Filosofija

Mindaugas Kubilius. Filosofijos pagrindai (IV). Įsibūtinimo poreikis

× 10/20/2015

Būti yra svarbu. Būti yra svarbiausia. Būti yra būtina. Būtis yra Būtina. Itin senos ir gyvos lietuvių kalbos žodžių šakniniai tapatumai bei sąskambiai sklaido mūsų protui pamatines tiesas apie žmogaus prigimties savastingumą. Mes neturime savyje nieko svarbesnio nei šis pamatinis siekinys.

Ir visa, ką mes kiekvieną mielą akimirką veikiame, darome, siekiame yra ne kas kita, o šio pamatinio lūkesčio įgyvendinimas.

Pažvelkime į save atidžiau: noriu valgyti, idant pasisotinčiau – ir būčiau, gerai būčiau; noriu mokytis, idant žinočiau – ir būčiau, būčiau geriau nei nežinantysis; noriu būti mylimas, idant išgyvenčiau man taip būtiną svarbumą – ir būčiau geriau, daug geriau! Praverkime langą ir paklausykime automobilių gausmo. Kiekviename iš jų būna vairuotojas, kuris priverčia automobilį spėriai judėti iš taško A į tašką B. Jis juda, kad kuo greičiau pasiektų savąjį tikslą. O koks yra vairuotojo tikslas? Jis siekia patirti didesnę laimę taške B, idant išsivaduotų iš trūkumo, kurį jis išgyveno taške A. Ir šiandien Jūs pajudėjote savo automobiliais ar viešuoju transportu iš namų į darbus, idant užsidirbtumėte pinigų, kurie jums leis kuo greičiau įgyvendinti atviruke įvaizdintą balto smėlio, žydro dangaus ir žalsvo atspalvio jūros lūkestį – pilnatvę! Ten, taške B, slypi laimė! Čia, taške A, aš jos kol kas neturiu. Todėl ir judu iš taško A į tašką B, kad tą laimę pasiekčiau. Kiekvieną akimirką žmogus buvoja pamatiniame judesyje. Įsibūtinimo judesyje.

Ši tiesa apie žmogaus būvį atskleidžia kitą pamatinę tiesą apie žmogaus prigimtį: mes nesame būtini. Pastarąją tiesą mes išgyvename kaip nyksmą ir išnykimo grėsmę. Mes ne tiek bijome mirti, kiek mums yra atgrasu išnykti. Būti nieku ir tarpti niekingai yra didžioji žmogaus grėsmė. Todėl mes nuolatos judame ir dažniausiai negalvojame kur link? ir kodėl? Mes judame tiesiog kaip visi: be atogrąžos ir be atvangos - toliau nuo niekio, kurio grėsmę taip išgyvename. Tuo tarpu prasmingas tikslas yra antrinis rūpestis. Čia ir dabar svarbu pabėgti nuo grėsmės. Ši pamatinė baimė skandina žmogų į nemąstančią būklę. Jis tiesiog kuo greičiau įsibūtina jam čia ir dabar prieinamose sambūvio formose ir jusmuose.

Galia, pinigai, viešasis įvertinimas sukurpia pasaulį godotinų „žmonių“, kurie, vardan savo pačių įsibūtinimo, gviešiasi tapti masėms kelrodėmis žvaigždėmis iš nepripažinimo skurdo į ‚visuotinį pripažinimą‘. Ir kitokie įvairiausių rūšių kvaišalai mums spėriai tampa įsibūtinimo jusmo – čia ir dabar – pakaitalais. Todėl ir didžiąjai žmonijos daliai būdingas galvojimas yra užsimiršimas įsibūtinimo vaizdiniuose ir jusmuose. O kadangi vaizdai, jusmai ir iš jų susidariusios būsenos yra netvarūs, žmonės šių būsenų tvarumo siekia pasikartojančiose patirtyse. Labai greitai tampame įvairiausių kvaišalų vergais. Ir itin bijome savaip tariamai tvarių būsenų netekti, nes, atrodo, prarastume save ir taptume niekuo.

Kiekvieną savo gyvenimo akimirką mes sprendžiame klausimą: būti ar nebūti. Šis Hamleto lūpomis ištartas klausimas ir yra mūsų prigimties trapumą bei itin tikrovišką būseną išreiškianti ištartis. Mūsų tikrovė, iš tiesų, yra mus žlugdantis netvarumas. Prisipažinkime tai sau ir nebėkime nuo savęs.