Būti
yra
svarbu. Būti yra svarbiausia. Būti yra būtina. Būtis yra Būtina. Itin senos ir gyvos lietuvių kalbos
žodžių šakniniai tapatumai bei sąskambiai sklaido mūsų protui pamatines tiesas
apie žmogaus prigimties savastingumą. Mes neturime savyje nieko svarbesnio nei
šis pamatinis siekinys.
Ir visa, ką mes kiekvieną mielą
akimirką veikiame, darome, siekiame yra ne kas kita, o šio pamatinio lūkesčio
įgyvendinimas.
Pažvelkime į save atidžiau:
noriu valgyti, idant pasisotinčiau – ir būčiau, gerai būčiau; noriu mokytis,
idant žinočiau – ir būčiau, būčiau geriau nei nežinantysis; noriu būti mylimas,
idant išgyvenčiau man taip būtiną svarbumą – ir būčiau geriau, daug geriau!
Praverkime langą ir paklausykime automobilių gausmo. Kiekviename iš jų būna
vairuotojas, kuris priverčia automobilį spėriai judėti iš taško A į tašką B.
Jis juda, kad kuo greičiau pasiektų savąjį tikslą. O koks yra vairuotojo
tikslas? Jis siekia patirti didesnę laimę taške B, idant išsivaduotų iš
trūkumo, kurį jis išgyveno taške A. Ir šiandien Jūs pajudėjote savo
automobiliais ar viešuoju transportu iš namų į darbus, idant užsidirbtumėte
pinigų, kurie jums leis kuo greičiau įgyvendinti atviruke įvaizdintą balto smėlio,
žydro dangaus ir žalsvo atspalvio jūros lūkestį – pilnatvę! Ten, taške B, slypi
laimė! Čia, taške A, aš jos kol kas neturiu. Todėl ir judu iš taško A į tašką
B, kad tą laimę pasiekčiau. Kiekvieną akimirką žmogus buvoja pamatiniame
judesyje. Įsibūtinimo judesyje.
Ši tiesa apie žmogaus būvį
atskleidžia kitą pamatinę tiesą apie žmogaus prigimtį: mes nesame būtini. Pastarąją tiesą mes išgyvename kaip nyksmą ir
išnykimo grėsmę. Mes ne tiek bijome mirti, kiek mums yra atgrasu išnykti. Būti nieku ir tarpti niekingai yra didžioji žmogaus grėsmė. Todėl mes nuolatos judame ir
dažniausiai negalvojame kur link? ir kodėl?
Mes judame tiesiog kaip visi:
be atogrąžos ir be atvangos - toliau nuo niekio,
kurio grėsmę taip išgyvename. Tuo tarpu prasmingas tikslas yra antrinis
rūpestis. Čia ir dabar svarbu pabėgti
nuo grėsmės. Ši pamatinė baimė skandina žmogų į nemąstančią būklę. Jis tiesiog
kuo greičiau įsibūtina jam čia ir dabar prieinamose sambūvio formose ir
jusmuose.
Galia, pinigai, viešasis
įvertinimas sukurpia pasaulį godotinų „žmonių“, kurie, vardan savo pačių
įsibūtinimo, gviešiasi tapti masėms kelrodėmis žvaigždėmis iš nepripažinimo
skurdo į ‚visuotinį pripažinimą‘. Ir kitokie įvairiausių rūšių kvaišalai mums spėriai
tampa įsibūtinimo jusmo – čia ir dabar – pakaitalais. Todėl ir didžiąjai
žmonijos daliai būdingas galvojimas yra užsimiršimas įsibūtinimo vaizdiniuose
ir jusmuose. O kadangi vaizdai, jusmai ir iš jų susidariusios būsenos yra
netvarūs, žmonės šių būsenų tvarumo siekia pasikartojančiose patirtyse. Labai
greitai tampame įvairiausių kvaišalų vergais. Ir itin bijome savaip tariamai
tvarių būsenų netekti, nes, atrodo, prarastume save ir taptume niekuo.
Kiekvieną savo gyvenimo
akimirką mes sprendžiame klausimą: būti ar nebūti. Šis Hamleto lūpomis ištartas klausimas ir yra
mūsų prigimties trapumą bei itin tikrovišką būseną išreiškianti ištartis. Mūsų
tikrovė, iš tiesų, yra mus žlugdantis netvarumas. Prisipažinkime tai sau ir nebėkime nuo savęs.
0 komentarai