RSS
Facebook
Neseniai arche.lt skelbėme Lenkijos vyskupų
konferencijos pirmininko Arkivyskupo Stanisławo Gądeckio pasisakymą Sinodo metu. Prieš keletą
dienų Lenkijos vyskupų konferencijos svetainėje buvo paskelbtas jo
nedviprasmiškas susirūpinimas dėl kai kurių Sinode dalyvaujančių vyskupų pastangų
pakeisti Bažnyčios tikėjimo doktriną. Šiame komentare Arkivyskupas konkrečiai
kalba apie Šventos Komunijos davimą išsiskyrusiems ir vėl civiliškai
susituokusiems katalikams. "Pažangūs" tokių veiksmų puoselėtojai teigia, kad šie
veiksmai galimi, nes jie priklauso ne tikėjimo doktrinai, o tik jos
praktikai:
Pateikiame
Arkivyskupo pasisakymo vertimą:
“Beveik visi
[Sinode] kartoja, kad [tikėjimo] doktrinos kaitos nebus, bet šitai supranta
skirtingai. Nes jei prie pirmosios grupės [pasiūlymų] pridėsime, kad drausminiai
pokyčiai yra įmanomi, tai reiškia, kad pats doktrinos stabilumas išnyksta. Mano
nuomone, negalima Bažnyčios praktikos (praktyki
Kościoła) atskirti nuo jos doktrinos, nuo jos mokymo. Abu yra
neatsiejami. Man susidaro įspūdis, kad daugelis pasisakančių už šią naujovę iš
tiesų galvoja apie faktinį doktrinos keitimą (faktycznej zmianie doktryny), nors tai ir vadindami Bažnyčios
disciplinos kaita. Tai neraminantis šiose diskusijose dalykas, nes stipriai pabrėžiama:
"Mes priimame visą doktriną", tačiau tuo pačiu metu seka teiginys,
kad doktrina su šiuo reikalu nieko neturi bendro. Šitai labai mane neramina,
nes tiek viena, tiek kita pusė teigia, kad nenori keisti doktrinos. Iš kur tad kyla
doktrinai prieštaraujantys veiksmai?".
Arche.lt komentaras. Kai kurie Tikėjimo reformatoriai, t.y. Sinode
dalyvaujantys vyskupai, o taip pat ir juos palaikančių lengvatikių armija,
teigia, kad vienijimasis su Viešpaties Kūnu, vadinasi, ir su Jo dievyste turi
būti pajungtas pasaulio veiksniams (kintantiems laikmečiams, savimonės pokyčiams, naujiems
skoniams ir t.t.). Dažnai toks Tikėjimą griaunantis prisitaikymas prie vis naujų
pasaulio normų vadinamas “gailestingumu”, “atsivėrimu pasauliui” ir t.t. Šie
argumentai yra niekiniai. Dievas iš
gailestingumo tapo žmogumi, kad žmogus – Jo gailestingai teikiamo malonės dėka –
nepasiliktų nuodėmės mirtyje, bet pats taptų dieviškas “per Jį, su Juo ir Jame”.
Ant Kryžiaus išliejęs Dievo Meilę žmonijai, Dievo Sūnus išgano žmoniją, ją
ištraukdamas iš nuodėmės. Viešpats sutampa su nuodėme ją numarindamas savo Auka;
o ne atvirkščiai - tariamai “gailestingai” ją pateisindamas. Todėl ir šventasis
Santuokos saitas, liudijantis būtent tokią Jo meilę savo Nuotakai - išganytai
žmonijai, kartu Viešpatyje šią Dievo Meilę santuokinėje šeimoje sakramentiškai įtikrinantis,
yra nenutraukiamas, kaip ir ištikima Viešpaties Meilė savo Žmonijai yra nenutraukiama.
Išsiskyrę tikintieji nėra atskiriami nuo Bažnyčios. Jei jie sueina į naują
civiliškai ir kūniškai tvirtinamą ryšį, jie nebeliudija šio Sakramentinio Saito.
Todėl negali būti sakramentinės bendrystės malonėje. Tačiau nėra atskirti nuo
Viešpaties kūno ir gali siekti, esant švariai sąžinei, dvasinės bendrystės su Viešpačiu
Jo Kūne.
0 komentarai