Egidijus Vareikis. Krikščioniškoji demokratija (IX). Krikščioniškoji kultūros tradicija ir pasaulis

Taigi, kaip krikščionims demokratams jaustis šiuolaikiniame pasaulyje, kuris, regis, sukurtas pagal krikščionišką sampratą, ir kuris, regis, tokiu jau nebenori būti. Tiesa, nežinia kodėl nebenori – gal dėl savo paikumo, o gal todėl, kad krikščioniškoji kultūra „išsisėmė“? Galiausiai, ar pati globalizacija yra progresyvi (?) realybė, ar civilizacijos akligatvis, slapčia sukurtas makdonaldinių kompanijų pelnui didinti?

Šiandieninis politinis pasaulis liguistai stengiasi atrodyti racionalus. Racionaliems argumentams (vadinamoms „realijoms“) pasiduoda ir krikdemai. Tačiau kiek bemenkintume tikėjimo vaidmenį šiandieniniame pasaulyje, turime pripažinti, kad mūsų priklausymas vienai ar kitai religinei/kultūrinei tradicijai suprantamai paaiškina, kodėl mėgstame pasaulį skirstyti į “mus” ir “juos”.

Krikščionybė be abejo turi globalios religijos atributus. Su jos vardu XV-XVI amžiuje Europa “atrado” pasaulį ir krikščionybės idėją skleidė tarp įvairių rasių bei tautų. 

Islamas irgi pretenduoja būti globalus, nors turi kur kas konkretesnę geografiškai “šventąją žemę”. Islamas plinta pasaulyje ne per idėjas, o veikiau per žmones – musulmonų skaičius, sakykime Europoje didėja ne todėl, kad europiečiai ženkliai perima islamo idėjas, o todėl, kad tiesiog čia apsigyvena daugiau musulmonų. Kitaip sakant, idėjos neina atskirai nuo žmonių. Net ir nekontroliuodami savųjų “šventųjų vietų” krikščionys išlieka savos idėjos pasekėjais, musulmonai gi veikiau yra tos pačios bendrijos nariai. 

Šiuolaikinės Azijos religijos turi universalių dalykų, kurie leistų ir joms pretenduoti į tą “didžiųjų” statusą, tačiau pagrindinė bėda čia, matyt, yra kol kas nedidelis globalus minėtų religijų populiarumas, menkos žinios apie jas. Sunku tad sakyti, jog jos kažkuo ženkliai lemia Pasaulio Tvarkos sudarymą. Kita vertus, koks nors budizmas ir ypatingai nesiprašo būti vadinamas ar laikomas globaliu. 

Niekas šiandien per daug neprieštarauja, kai sakoma, jog būtent krikščioniškosios kultūros pagrindu yra surėdytas šis pasaulis. Krikščionys, kaip sakiau, ne tik atrado pasaulį, bet ir “užkrėtė” krikščionybe ženklią žmonijos dalį, t.y krikščionybės idealai judėjo atskirai nuo žmonių ir net buvo atribojami nuo tų, kurie jas nešė. Tarkime kad ir tas lietuviškasis stereotipas, bandantis sakyti, kad senovės lietuviai priešinosi konkrečių kryžiuočių ekspansijai, tačiau neturėjo nieko prieš priimti bendrąją krikščionybės idėją.

Krikščionybė be abejo labai įvairialypė ir turi apeigų ir būdų pritaikytų įvairiems “skoniams” – t.y. turime Vakarų ir Rytų krikščionybę, protestantizmą (tautines Bažnyčias), taip pat sektas ir specifines krikščionybės formas, tarkime su animizmo elementais, kaip kokiam Senegale ar Haityje. Pastaraisiais metais mėgstama kalbėti apie judeo-krikščionybę, atiduodant duoklę judaizmui, kaip krikščionybės pirmtakui ir gal net pakeliant judaizmą į globalios religijos lygmenį.

Šiandien Japonijos ministrai nuotraukuose - su frakais, Afrikos valstybių lyderiai su nepriekaištingai išlygintais kostiumais, visi valstybingumo atributai, protokolas, parlamentai ir teismai, visa kas valstybiška šiandien yra euroatlantinės, o dar platesne prasme krikščioniškosios kultūros produktas. Operetiškai žavūs “negrų karaliai” ir “papuasų genčių vadai” formaliai šiandien tik folkloras, zulų karaliaus bandymas prieš savo tautą stoti tautiniais drabužiais, tautai gal ir suprantamas, bet pasauliui – ne. Net ir nesustabdoma mūsų jau minėta globalizacija – su liberaliomis idėjomis, rinka ir net makdonaldais – yra, kaip ten besuksi, krikščionybės pagrindu sukurtas produktas.

Jungtinių Tautų chartija parašyta pagal vestfalinės valstybės ir europietiškos tradicijos dvasią, žmogaus teisės ir kiti universalūs dalykai “nusirašyti” ne iš šariato ar Afrikos papročių. Nurašyti iš Europos teisės normų. Krikščionybė gali tuo didžiuotis. Nors kai kas ir mano, kad turi gėdytis, mat pasaulis a la universitas christiana nėra tobulas. Čia jau kitas klausimas, beje, taip pat vertas aptarimo.

Šiaip ar taip sutikime su tuo, kad į XXI politikos amžių įžengėme europietiškai. Jei jau įtikinau skaitytoją, jog gyvename ne tik krikščioniškų bet ir europietiškų tradicijų politiniame pasaulyje, tada suprantu, kad reikės atsakyti į klausimą – kodėl taip, kodėl būtent ši civilizacija, norėdama to ar nenorėdama šiandien tebediktuoja visam savo sąlygas.

Atsakymas nėra jau toks sudėtingas.

Europiečiai (o platesne prasme krikščioniškosios kultūros atstovai) buvo tie, kurie įtikėjo, kad gyventi geriau, reiškia gyventi lengviau ir saugiau, o padaryti gyvenimą lengvesnį ir saugesnį leido būtent technologijos, bendrojo vidaus produkto augimas bei rinka. Per kelis šimtmečius jie ir kitoms civilizacijos įrodė, ar beveik įrodė, kad technologijomis kartais remtis geriau nei dvasinėmis vertybėmis  - tai išties fiziškai lengvina gyvenimą ir, kas žino, gal tokiu būdu atneša laimę. Ir šiandien daugelis politinių programų skirta fiziniam gyvenimo palengvinimui. Tai reiškia, kad krikščioniškiems politikams kažkada (vėlyvaisiais viduramžiais) pavyko susintetinti krikščioniškosios tradicijos, moksliško smalsumo, drąsos ir agresyvumo chimerą. Tai ir buvo tas europietis, kuris atrado ir užvaldė pasaulį. Istorija byloja, kinų civilizacija net kelis kartus istorijoje galėjo tapti technologiškai (suprask, ir fiziškai) pranašesne, tačiau kinų valdovai pasirinko ne pasaulio atradimą, o veikiau gilinimąsi į žmogiškąją prigimtį netgi atsitveriant nuo supančio pasaulio. Europietis ėjo į pasaulį, kad jį atrastų, užvaldytų ir sutvarkytų. Apšvietos laikotarpis, kuomet tikėjimo tiesas pakeitė mokslinės tiesos, o mokslinis gamtos pažinimas atvėrė kelią technologinei pažangai radikaliai sustiprino Europą ir visą euroatlantinę civilizaciją.

Kai Europa įtikino kitas civilizacijas, kad stiprybė yra ne dvasioje, o technologijose, šios ėmėsi “vytis” Europą. XX amžiuje Amerika ją pralenkė, po Antrojo Pasaulinio karo į varžybas įsijungė Azija. Visų pirma – Japonija, Taivanis ir Pietų Korėja, dabar – visa eilė šalių, įskaitant Kiniją. Jos pasiekė nemažai, pasiūlydamos išties įdomias ir modernias technologijas, tačiau ideologiškai nepasiūlė jokios azijietiškos alternatyvos – kovojo ir tebekovoja pagal tas pačias europiečių kažkada primestas taisykles.

Globalizacijos – rinkos ekonomikos - idėja ištakos slypi jau minėtoje, europiečių suformuluotoje teoremoje, apie gyvenimo kokybę. Rinkos galimybės taip pat ženkliai ją pagerina. O jei taip, tai įsivaizduojama, jog globalizacijos daugiau yra ten, kur daugiau rinkos ekonomikos. Kaip kartą neatsargiai mestelėjo buvusi JAV Valstybės Sekretorė Hillary Clinton: “Naujų verslo ir prekybos centrų steigimas buvusiuose komunistų kraštuose gali būti laikomas demokratijos stuburu.” Štai taip - supermarketai yra kur kas svarbiau nei rinkimai.

Neatsargiai “išmatavus” civilizacijos vertę tik technologijomis ir bendrojo vidaus produkto dydžiu, nesunku paklysti. Vienas iš didžiųjų XX amžiaus paklydimų, kurią sumanė euroatlantinė bendrija, yra įsitikinimas, kad gerovė arba vadinama gyvenimo kokybė didele dalimi yra proporcinga laimei. Jungtinės Tautos kasmet apskaičiuoja civilizacijos arba žmogaus socialinės raidos indeksą (HDI) indeksą, iš kurio nustatymo metodikos matosi, kad skaičiuojama pagal euroatlantines gyvenimo kokybės vertybes. Pirmose vietose šalys, kuriose gera – kur nereikia sunkiai dirbti, kur kiekvienas turi ne tik unitazą ir karštą vandenį, bet ir socialinės rūpybos sistemą, garantuojančią išsilavinimą, ilgą fizinį gyvenimą ir minėtąjį komfortą. Vadinasi gyvenimo kokybė yra kažkas susijusio su technologinėmis galimybėmis ir galimybe ...patinginiauti. Pasak Jungtinių Tautų reitingo, geriausia gyvenimo kokybė yra Skandinaviškuose ir anglosaksiškuose kraštuose – Norvegijoje, Islandijoje, Airijoje, Australijoje, Kanadoje ir t.t. Tai būtent ta laimingoji euroatlantinė civilizacija. Visas pasaulis įtikintas, kad gerai gyventi – tai gyventi pagal euroatlantinį gerovės modelį.

Tai lyg ir perša mintį, kad liberali politika yra ta – pati globaliausia, o pasaulio ateitis priklauso liberalams. Tai jie – teisuoliai, geriausiai suvokia ekonomonės ir socialinės raidos dėsnius, tai jie imsis atsakomybės už sėkmingą globalizaciją ir būsimąją globalią laimę. Net ir liberalių tradicijų neturinčiose šalyse plinta nuomonė, kad su ekonomika ir pinigais susijusius reikalus geriau atiduoti liberalams, o jau dvasinius ir kultūrinius palikti krikščionims demokratams. 

Tačiau ar tai ne deja vu? Senovės romėnai beveik prieš du tūkstantmečius sukūrė bendruomenę, kuri galėjo sau leisti nedirbti, nevargti ir naudotis eibe socialinių garantijų. Tačiau romėnai tada pasirinko krikščionybę, kuri jokių išankstinių garantijų nežadėjo...

Politikai ir sociologai pripažįsta žmonės Europoje ar JAV jau pasikeitė. Prieš keturis-penkis šimtus metų jie siekė pažinti pasaulį ir jį pakeisti. Šiandien sėdėdami savo jaukiuose namuose jie bijo, kad tik pasaulis neatrastų jų ir nepakeistų, jie nemano, kad gali perauklėti musulmonus ar budistus, bet neabejoja, kad pastariesiems bus nesunku “perauklėti” juos – europiečius.

Multikultūralizmas – iš gražios teorinės idėjos virsta praktiniu baubu. Atrodo, kad multikultūralizmas nepasitvirtino, nes rėmėsi trimis lyg ir logiškomis, tačiau neįrodytomis prielaaidomis. O būtent, teigiant, kad nėra jokių pranašesnių ar primityvesnių civilizacij, kad visos civilizacijos iš prigimties geros, kad galima civilizacijų sąveika ir sintezė.

Visai logiška, jog multikultūralizmui įdiegti reikėjo tokių politikos „instrumentų“, kaip Europiečių kaltės prisipažinimas (ji – vienintelė klystanti civilizacija), visuomenės „tolerancija“, politinis korektiškumas ir, sakyčiau, civilizacinis ar kultūrinis “kuklumas”. Kitais žodžiais tariant – neniekink kito, nesistebėk jo keistu elgesiu ir netrukdyk, bendrauk atsargai diplomatiškai ir jokiu būdu neaukštink savęs.

Reikia pripažinti, kad XXI amžiaus euroatlantinė civilizacija gerai išmoko tolerancijos, politinio korektiškumo bei kuklumo pamokas. Šiandien aiškiai matome negatyvias reiškinio puses -  deideologizacija ir dekultūralizacija ir politinį nihilizmą. Pamoka išmokta ir todėl, kad atsirado pakankamai daug argumentų, kaltinančių krikščioniškąją Europą dėl viso pasaulio bėdų. Europa kaltinimus priėmė, ji ir šiandien juos priima ir ilgina savo “kalčių” sąrašą.

Ir štai viena didžiausių problemų krikščioniškajai demokratijai. Pasidavę multikultūralizmui su jo korektiškumais ir tolerancijomis, veikiai suvokiame, kad privalome gerbti, kas atrodo svetima ir kartais net nepadoru, įteisinti tai, kam protas ir širdis prieštarauja, imame slėpti savo įsitikinimus, kitų akyse imame niekinti ištikimybę savomis vertybėmis. Klasikinė tolerancija yra pakantumas ar sugebėjimas gyventi su tuo, kas nėra sava. „Naujoji tolerancija“ reiškia štai ką: esi ne tik pakantus, pakeliantis ir kantrus su tais, kurių pažiūros, įpročiai ar gyvenimo būdas yra kitokie nei tavo, tačiau ir pritari tokioms jų nuostatoms. Įsakas „neturėk kitų dievų“ skamba pernelyg kategoriškai. Rūpinimasis kitomis religijomis verčia išsižadėti savosios.

Multikultūralizmo ir tolerancijos priedanga nesunku reikalauti “lygių teisių” ne tik kultūrinėms, bet net seksualinėms ir kriminalinėms mažumoms. Reikia toleruoti amoralumą. Galiausiai, bet koks pažiūrų turėjimas ir jų gynimas yra ... netolerancija. Multkultūralizmas formaliai lyg ir reikštų kultūrų santaiką, tačiau dažniausiai sukelia diskriminacijas ir ksenofobiją. Toleranciją iš esmės pakeičia prievartinė ksenofilija – reikalavimas būtinai gerbti tai, kas svetima. Praktikoje tai reiškia, kad remtis krikščioniška ideologija yra tiesiog nekorektiška. Žymiai geriau – ją smerkti.

Krikščioniškoji civilizacija, žinia, artimo meilę laiko labai svarbiu prisirišimo prie tikėjimo faktoriumi. Ja didele dalimi paremtas visuomenės solidarumas. Tačiau dabartinė civilizacija artimo meilę keliais gerokai iškraipė. Paminėsiu kelis aspektus.

Pirma – padarė artimo meilę privaloma, per mokesčius, įvairias solidarumo politikos formas - jausmą, savanoriškumą, pavertė teise. Valstybė ėmėsi spręsti, koks artimo meilės kiekis yra privalomas, o mylimieji, t.y. gyvenantys iš pašalpų ir valstybės paramos šį faktą ėmė laikyti ne kokiu nors pažeminimu, o visai normaliu reiškiniu. Tad artimo meilė tapo ne koks nors pasiaukojimas, o stačiai prievartinis aktas, krikščioniško altruizmo ir aukojimosi kito labui, kaip vertybės, nebeliko.

Antra – artimo meilė tapo meile visiems, net ir tiems, kurie visiškai nėra artimi. Tai yra gerbtini yra visi – ir nevykėliai ir netikėliai ir tinginiais, ir klaidatikiai. Duodamas išmaldą elgetai prie bažnyčios žmogus bent jau suvokia, kad tai artimas jo tikėjimui žmogus, o mokėdamas mokesčius valdžiai, kuri remia kažkokią sektantinę bendruomenę, žmogus veikiau gaili pinigų nei patiki, darąs gerą darbą. 

Baigiama griauti ir šeimos instituciją. Tiesmukiškai ir paraidžiui suprasta logika – viskas ko žmogus nori, yra žmogaus teisė – Šeimą, kuri paremta meile ir solidarumu, kurioje gimsta ir auga vaikai, kurioje natūraliai keičiasi kartos, pavertė tiesiog juridiniu sandėriu, kuriame gali dalyvauti nesvarbu kokios lyties ir kokio statuso individai. Visus juos norima vadinti šeima. Dėl to labiausiai kenčia ....šeima. Nenatūralumas tiesiog įteisintas. Sąrašą galima tęsti, paminint negimusios gyvybės žudymą, potencialias genų manipuliacijas, nenatūralių polinkių įteisinimą ir panašiai. Tai, kas kai kuriems tiesmukiems teisininkams rodosi žmogaus teise, aplinkinėms civilizacijoms yra pačio didžiausio amoralumo ženklai, beje, taip pat efektyviai propaguojantys tarpcivilizacinius konfliktus, kaip ir nuomonių radikalėjimą pačių europiečių tarpe.

Taigi, krikščioniškoji civilizacija tapo savo pačios duobkase – ji yra bene greičiausiai išmirštanti civilizacija . išmiršta ne dėl ligų ar karo, išmiršta dėl to, kad gyvena... geriau. 

Grįžtant prie labiau specifinė kultūros politikos reikia siekti, kad krikščionys demokratai iš esmės rastų savo nuostatas aukščiau minėtais klausimas. Krikščioniškoji demokratija savo esme turėtų pakeisti įsigalėjusią marksistinė sampratą apie tai, kad kultūrą lemia gamyba. Tai reiškia, kad bet kokioje bendruomenėje yra pradžioje sukuriamas kažkoks materialus pagrindas iš kurio neva finansuojama kultūra. Panašios pozicijos laikosi ir dalis liberalų. Praktiniame valstybės gyvenime tokia mąstysena vedą prie supratimo, jog kultūros reikšmė valstybei yra antrinė: net Kultūros ministerija matoma kaip kur kas žemesnio rango institucija nei tarkime, Ekonomikos ar Užsienio reikalų. Politinėse programose ir debatuose apie valstybės prioritetus kultūra dažniausia suprantama kaip pramoga.

Jei taip, tai ir vadinamas kultūros finansavimas vykdomas pagal tai, kiek lėšų lieka nuo kitų finansavimo objektų. Juk bet kokios krizės metu be pramogų vis tiek galima pragyventi, vadinasi kultūra gali kažkaip „palaukti“. Atsiranda ir teigiančių, kad „didžiąją“ ar „universalią“ kultūrą turėtų puoselėti didžiosios turtingosios valstybės, o, pavyzdžiui, tokie kaip mes, dėmesį turėtų sutelkti į vadinamą liaudies (folklorinę) kultūrą. 

Pagal krikščioniškosios demokratijos propaguojamą sampratą kultūra yra ne pramoga, o visų kitų žmogaus veiklos sferų pagrindas. Atvirkščiai nei marksistinėje sampratoje būtent kultūra ir lemia gamybą ir kitus visuomenės gyvenimo aspektus. Tad ir bet kokios visuomenės funkcionavimą tirti ar charakterizuoti reikia pradėti ne nuo gamybos, bet nuo kultūros. Šiuolaikiniai politologai seniai paneigė teiginius, kad visuomenės stabilumą, savivertę („laimę“), lemia ne tik (ir ne tiek) ekonomikos pasiekimai, kiek savotiškas politinis kultūrinis komfortas, kuris gali pasireikšti per tautiškumą, tikėjimą, bendruomeniškumą ir panašiai. Galiausiai šiandien kultūra lemia visuomenės orientaciją į industrinę ar postindustrinę aptarnaujančią visuomenę.

Tad valstybė ar visuomenės grupę geriausia apibūdina jos kultūrinės charakteristikos, tokios kaip tikėjimas, istorinė patirtis, tradicijos, gyvenimo būdas ir pan. Juk šveicaras, ispanas, švedas ar lietuvis yra toks ne dėl ekonomikos rodiklių ar eurointegracijos gylio, bet dėl kultūrinių požymių.  

Daugybės autorių nuomone, tai, kas galėtų leisti viso pasaulio kultūroms „kalbėtis“, yra visuotinai pripažintos žmogaus teisės. Vis dėlto, reikia pasakyti, kad egzistuoja kultūrų, kurios traktuoja žmogaus teises kaip Vakarų pasaulio primetamas vertybes. Tai ir būtų bent iš dalies ta teigiama globalizacija, laikytina visų žmonių laimėjimu.