Egidijus Vareikis. Kas yra krikščioniškoji demokratija (VIII). Krikščioniškoji demokratija ir postmodernas

Leonas XIII skelbė krikščioniškosios demokratijos ideologiją, pritaikytą to meto modernėjančiai visuomenei. Dar ir šiandien ne viena krikdemų programa cituoja anuomet teisingus, bet šiandien dažnai senamadiškai skambančius lozungus. Tad neabejotinai kyla poreikis apibrėžti krikščionių demokratų ideologines nuostatas postmoderno, globalizacijos multikultūralizmo, nacionalinio ir supranacionalinio identiteto, bet dar daugelio kitų XX ir XXI amžiaus reiškinių atžvilgiu. Kaip apibūdinamas krikščioniškosios demokratijos santykis su civilizacijų ir kultūros pačia plačiausia prasme raida? Tam ir skrisime kelis mūsų ciklo skyrius.

Nežinia, kaip mūsų epocha bus vadinama po kokių 500 metų, bet šiandien mes save laikome postmoderniu laikotarpiu. Postmodernas – talpus terminas, reiškiantis savaip ir nusivylimą modernizmais (modernas nebetęsiamas), nesugebėjimą apsispręsti dėl to, kas dabar vyksta (nėra naujo termino), ir galiausiai nesugebėjimą sugalvoti ką nors naujo. Gal postmodernas tiesiog mūsų beviltiškas išsigelbėjimas iš nežinomybės, iš prisipažinimo, kad ėmėme gyventi nebežinia kaip. Prifarširavę gyvenimą politikos, ekonomikos ir socialinės politikos eksperimentų medžiagos, imame darytis vienišais, nebenorinčiais nieko naujo atradinėti ir išradinėti… Postmoderno terminas, kaip matyti, netikslus ir neaiškus, tad ateityje ši epocha neabejotinai bus įvardyta aiškiau ir tiksliau.

Beveik sutariama, kad pagaliau baigiasi Apšvietos epocha, o tai reiškia pasikeitimą iš esmės. Postmodernas – tai pabaiga to, ką vadiname mokslo ar kultūros pažanga. Pasiekta riba – viskas, kas formuoja mus kaip žmones, žinoma. Suprantama, kad žinoma banaliai-moksline forma, - tačiau Apšvietoje moksliniam žinojimui juk ir buvo teikiamas prioritetas. Tai gali nuskambėti labai viliojančiai – juk mokslas, dažnai prieštaraujantis tikėjimui, pripažįsta savo bejėgiškumą. Tačiau ar tai reiškia, kad atėjo „aukso amžius“ tikėjimui? Anaiptol. Štai keletas postmoderno bruožų, kokybiškai atskiriančių moderną ir postmoderną, ir itin svarbių šiuolaikinės krikščioniškosios demokratijos politikos formavimui. 

Pirma – nuomonė svarbiau nei tiesa. Iki Apšvietos epochos svarbiausias gyvenimo švyturys ir moralės atspara buvo įsitikinimas. Mokslui neteiktas joks moralinis autoritetas, kylantis aukščiau to, kas priimama ir be įrodymo. Tikra tiesa - tai tikėjimo tiesa, o abejoti ja reiškė mažiausiai kvailybę. Nors, kita vertus, įsitikinimai neleido patogiai ir ilgai gyventi, o dažnai net išlikti pilname negandų pasaulyje. Už įsitikinimus galima buvo kentėti, tačiau ne kiekvienam atrodė, kad tai geriausias gyvenimo pasirinkimas. 

Apšvietos amžius radikaliai pakeitė žmoniją. Įsitikinimų kriterijų pakeitė žinojimo ir mokslinės tiesos kriterijus. Atrodė, kad pasitikėti galima tik tuo, kas įrodyta moksliškai, nes tik tai galėjo patikimai užtikrinti žmogaus egzistavimą. “Mokslas nustatė” tapo kur kas svarbiau nei “Dievas davė”. Tikėjimas be įrodymų tapo tamsios praeities simboliu, gyvenimas pasidarė mažiau dvasiškas, tačiau labiau “žemiškas”, racionalus, jame ėmė dominuoti ne meilės ir pasitikėjimo, o teisės ir tvarkos kategorijos.

Tai ką vadiname modernu, yra aukščiausia ir, regis, paskutinė Apšvietos epochos sukurto pasaulio stadija. Modernybė tapo gražiausiu epochos žodžiu – kuo daugiau modernybės, tuo tobulesnė bendruomenė. Pasaulis, tame tarpe ir politinis, yra pažinus, ištiriamas ir racionaliai sutvarkomas. Pasaulis, kuriam vadovauja protas, yra progresyvus. Žmonėms racionaliai sutariant, galima kurti tobulesnę ir visiems priimtiną socialinę tvarką pagal iš anksto numatytą modelį. Techninės galimybės, o ne įsitikinimai yra progreso variklis. Įsitikinimai ne tik nepadeda, bet dažnai ir trukdo. Ach... Kiek būtų pasiekta genetikos srityje, jei ne Bažnyčios trukdymas....

Bažnyčia išties kartais pasiduodavo Apšvietos epochos reikalavimams viską įrodyti racionaliais argumentais, bandydama sukurti net Dievo buvimo įrodymus arba aiškinti stebuklus fizikos dėsniais. Politikoje atsirado aiškiai apibrėžtos valstybės sandaros ir valdymo sistemos. Ne tik mokslines, bet ir politines pažiūras teko skirstyti į kairę ir dešinę, liberalią ar konservatyvią. Pasaulyje turi būti tik pripažintos valstybės su pripažintais vadovais. Politika “be emocijų” tapo teisingos politikos sinonimu.

Šiandieninėje globalizacijoje bei postmoderne teisę ir tvarką keičia interpretacija ir iracionalus tikrovės supratimas. Bandymas viską paaiškinti moksliškai “teisingai” ima rodytis juokingas ir keičiamas bandymo suvokti bei įtikėti. Tiesos kriterijų keičia atskiros nuomonės primatas. Kiekvienas yra individualus ir nėra universalios nekintamos tiesos. Tad turime kažkokį savos nuomonės mitinį tikrovės suvokimo aspektą. Nebesvarbu, kas yra tiesa, kas ne, svarbu – ką aš apie tai manau. Tiesa tegu sau egzistuoja, net jei aš neteisus… Koks skirtumas.

Postmodernas, kita vertus, išties labiau artimas jau minėtiems “tamsiesiems viduramžiams”. Pastarąjį terminą, beje, sukūrė moderno  “šviesuoliai”. Postmodernas – pripažinimas, kad kiekvienas turi savo nuomonę, o net specialistai neturi tiesos kriterijaus. Tad mokslo žinios ir teorijos tampa nebereikšmingos, kaip nebereikšminga ir empirinė patirtis.

Tad postmodernus pasaulis – nebe industrijos ir nebe žinių pasaulis. Tai – svajonių pasaulis. Jame kiekvienas – individualus, jame nėra objektyvaus turinio, yra tiktai individuali interpretacija, nėra aiškių faktų ir pasirėmimo jais, o tik kažkokios nuojautos.

Politikams tai reiškia, kad gali nebegalioti ne tik teisė, bet ir bendrai jokia tvarka. Pasaulio Tvarka gali netikėtai virsti Pasaulio Betvarke. Nebėra aiškių politinių konceptų, “grynojo” liberalizmo ar konservatyvizmo – viskas atsitiktinai, netikėtai, neplanuotai. Metafizikus pakeičia ironikai, filosofus - sociologai, psichoanalitikai ir vienadieniai ekspertai, moralę – pragmatinis pasirinkimas -  mat pačios sąvokos „gera/bloga“ tampa beprasmės, jomis nebegalima remtis savo tiesai ginti. Tad kokia šiame kontekste krikščioniškosios tiesos vieta? Ar iš viso tokia tiesa yra, jei tikėjimas – taip pat tik nuomonė?

Aišku, kad politikoje svarbu, ką atstovaujame – nuomonę, ar tiesą. Kadangi krikščioniškoji demokratija remiasi krikščionybe kaip tiesa, politikai, pridedami demokratijai epitetą krikščioniškoji, neretai sutinka su tuo, kad tai yra viso labo.... nuomonė. Tad krikščioniškoji demokratija savotiškai pakimba nežinioje – ar krikščioniškąją ideologiją suvokti (ir propaguoti) kaip vieną iš daugelio, ar teigti, kad tai tiesa ir ją ginti kaip tiesą (suvokiant, kad kitos ideologijos nėra tiesa)?

Antra – specifiškumas svarbiau nei universalumas. Moderno epochoje geriausia buvo būti normaliu. Tad ir atsirado visuotinės žmogaus teisių deklaracijos mokymas apie visų tautų, kultūrų bei rasių lygybę ir tos pačios Jungtinės Tautos, kurios buvo ir formaliai tebėra politinio universalumo simbolis. Kadangi Jungtinių Tautų modelis turi daug europietiškos ir euroatlantinės tradicijos bruožų, galima sakyti, kad jis didele dalimi priimtinas ir krikščioniškajai demokratijai.

Postmodernas, kaip jau minėta, yra „nuomonės civilizacija“. Jis kuria žmogų tariamai laisvą ir nepriklausomą, nors, kaip rodo praktika, sukuria egoistiškų vienišių samplaiką. Jei aš galiu gyventi be kitų, vadinasi ir kiti gali gyventi be manęs... esu niekam nereikalingas. Laisvas ir nepriklausomas žmogus atitrūksta nuo bendruomenės ir panaudoja ją tik savo egoistinių tikslų realizavimui. Beje, tame jis nemato nieko nemoralaus – jei įstatymas ir bendruomenės nuostata leidžia – kodėl gi ne... Teisė laisvai rinkti suponuoja, kaip jau buvo kalbėta, ir teisę rinktis... mirtį.

Apšvietos projektas ir juo pagrįsta modernybė rėmėsi linijine istorijos samprata ir tikėjimu, kad ateitis žada vis geresnį, vis tobulesnį gyvenimą (visais atžvilgiais – nuo materialiųjų vertybių iki politinių sistemų). Progresas iš esmės kiekybinis ir gal net linijinis dydis – jis didėja. Technikos progreso nebuvimas gi suvokiamas kaip visuomenės regresas. Postmoderno žmogus gyvena bendruomenėje, kurioje niekas negali galiausiai sakyti, jog anas yra vertesnis ar vertas mažiau. Progreso iš esmės nėra, keičiasi tik techninės galimybės. Postmoderno atstovas gali visai teisėtai paklausti, ar ne technikos progresas ir didžiavimasis juo privedė prie iškreiptų formų, tokių kaip pasauliniai karai. Apmąstydama išgyventus Antrojo pasaulinio karo patirtis Europa pagaliau suvokė progreso mito apgaulę.

Krikščionybės idėja, aišku, yra universali, tad vėl kyla klausimas kaip krikščioniškoji politika turi veikti postmoderne – “išradinėti” krikščionybę kiekvienam specifiniams atvejui, ar pripažinti, kad postmodernus specifiškumas yra veikiau paklydimas, nei civilizacijos pažanga?

Priešmoderniaisiais laikais Dievu tiesiog tikėta arba netikėta. Be įrodymų. Modernas stengėsi paaiškinti, kur yra Dievas, kur jo nėra. Postmodernas Dievą duoda kiekvienam pagal individualius poreikius. Kadangi universalių normų nebėra, belieka demokratiškai nutarti ar susitarti, kas šiandien norma/tiesa, kas ne. Vietoj religijos, kaip įsakymų laikymosi, ima atsirasti vadinama demokratinė religija, ar vadinamasis Bažnyčios demokratėjimas – svarbu, ne ką Dievas įsakė, o kaip mes sutariame tų įsakymų klausyti. Individuali patirtis tampa svarbesnė už teoriją – laisvas žmogus yra laisvas ne tik pažinti, bet ir savaip patirti, visai nesidomėdamas, ką patirti jis turi.

Trečia – politikos estetika svarbiau nei etika. Postmoderno politika įgauna visai naujas, modernistų akimis žiūrint, netgi karikatūriškas formas.

Rinkiminių kampanijų organizatoriai pastebėjo, kad politinę realybę vis dažniau keičia politinis įvaizdis. Taip reikia, nesvarbu, kokie principai yra iš tikrųjų, svarbu, kaip jie atrodo ir kaip juos publika priima. Politiką keičia jos įsivaizduojamoji būsena, kaip jau sakiau, svajonių pasaulis. Žodžiai vertinami ne pagal tiesioginę, o pagal perkeltinę ar metaforinę prasmę, hierarchijos žinojime ir teisėje nebuvimas suponuoja chaosą, kuriame gimsta (ar yra išsvajojami) atsitiktiniai – geri ar blogi sprendimai. Tiesa nereikalinga, nes tiesa verčia prisirišti prie jos kaip dogmos, ji pavergia žmogų, o išvaduoja – svajonė. Jei komplimentas būtų tiesa, tai jis liktų vos informacine žinute. Mums geriau gyventi ne tiesos, o komplimento kontekste, ne mokslinio, o politinio korektiškumo kontekste, tegu ir žinant, kad tai, kas korektiška politiškai, yra visai netiesa.

Kaip teigė Zygmuntas Baumanas, moderniosiose visuomenėse buvęs linijinis laikas šiandien yra puantilistinis, t.y. „taškinis“– o ne nenutrūkstanti įvykių grandinė, besitęsianti iš praeities į ateitį, bet pavieniai epizodai, nuolatiniai trūkiai, vis naujos pradžios. Istorijos linijiškumas visai sugriautas. Galima vienodai sėkmingai vadovautis ir praeitos parlamento kadencijos ir kelių šimtų metų politine patirtimi – jos vienodai svarbios. Moderno laikais istorija buvo siejama labiau su data ir to meto gyvenimo kontekstu, dabar data ne tiek svarbu, kiek galimybė interpretuoti vieną ar kitą įvykį pritaikant savo poreikiams.

Neatsitiktinai atsirado daug “fantastinės” kūrybos, kurioje tyčia sumaišomi įvairių epochų ir geografinių platumų įvykiai. Todėl ir mūsų politikoje vadinamasis tęstinumas arba tradicija tampa vis mažiau reikšminga, ar reikšminga vos tiek, kiek tarnauja konkrečiam tikslui pasiekti. Jei jau turime multikultūralizmą, tai tiesiog privalome turėti ir multitradiciškumą, natūraliai iš jo išplaukiantį. Nesvarbu, kad jis nelogiškas ar net kurioziškas.

Žmonės, gyvenę vadinamaisiais tamsiais viduramžiais, tikriausiai nemanė, kad gyvena išties tamsiais laikais, o tie, kurie gyveno Šviečiamojo laikotarpio epochoje, tikriausiai nesijautė ypatingai “apšviesti”. XX amžiaus moderno “produktams” išties gali atrodyti, kad prieš tūkstantį metų gyventi buvo baisia nuobodu – net jausmai ir tie, tikriausiai buvo primityvūs... kaip mes atrodysime po gero tūkstantmečio?

Šiame skyriuje stengiausi parodyti, kad postmodernas ne šiaip sau keičia pasaulio politiką. Svarbiausia tai, kad griūna iki šiol vyravęs euroatlantinis politinio pasaulio statinys. Griūna ne todėl, kad jis toks blogas ir nepriimtinas, o veikiau todėl, kad keičiasi žmonijos pažiūrų sistema. Joje vis labiau “galima gyventi” be technikos progreso, teisinės sistemos, rinkos ir kitų euroatlantinių dalykų. 

Kaip tada su tikėjimo dalykais (vėl tas krikščioniškumo epitetas politikoje)? Ar jie yra logiški ar... kurioziškai tinkami čia ir dabar?

Kol kas tai tik klausimai šiuolaikiniams krikščionims demokratams. Aišku, jie vis dar mano esą krikščionimis demokratais. Atsakymus bandysime rasti kituose skyriuose.