Dvasios gyvenimas

Dykumos tėvai. Arsenijus

× 10/30/2015

Arsenijus gimė Romoje apie 360 metus. Jis buvo išsilavinęs žmogus, užėmė senatoriaus pareigas, imperatorius Teodosijus I paskyrė jį princų Arkadijaus ir Honorijaus auklėtoju. 394 m. Arsenijus paliko rūmus ir slapta išplaukė į Aleksandriją. Iš ten nukeliavo į Skėtę ir pasiprašė mokiniu pas abą Joną Neūžaugą. Tapo eremitu Skėtėje, netoli Petros. Atrodo, jog turėjo tik tris mokinius – Aleksandrą, Zoilą ir Danielių. Garsėjo griežtumu bei tylėjimu, kurie, pridėjus dar jo išsilavinimą, koptų vienuoliams kėlė šiokią tokią baimę. 434 m. antrą kartą nusiaubus Skėtę, jis iškeliavo į Trojos kalnus ir ten 449 m. mirė.

1. Dar gyvendamas rūmuose aba Arsenijus maldavo Dievo: „Viešpatie, vesk mane išganymo keliu.“ Ir balsas jam atsakė: „Arsenijau, bėk nuo žmonių ir būsi išgelbėtas.“

2. Pasirinkęs atsiskyrėlio gyvenimą, jis vėl taip pat meldėsi ir išgirdo balsą, sakantį: „Arsenijau, bėk, tylėk ir be paliovos melskis − taip išvengsi nuodėmių.“

3. Nutiko taip, kad celėje Arsenijų puolė demonai. Grįžę jo tarnai sustojo prie celės durų ir išgirdo, kaip jis meldžiasi Dievui: „Dieve, neapleisk manęs. Tavo akivaizdoje nepadariau nieko gero, bet dėl savojo gerumo leisk man dabar bent pradėti daryti gera.“

4. Apie jį pasakojo, kad kol jis gyveno rūmuose, nebuvo žmogaus, prašmatniau už jį vilkėjusio, taip paskui Bažnyčioje nebuvo dėvėjusio prastesnį rūbą nei jis.

5. Palaimintojo Arsenijaus paklausė: „Kaip čia yra, kad mes išsilavinę ir daug žinome, bet nieko nepasiekiame, o paprasti Egipto valstiečiai įgyja daugybę dorybių?“ Aba Arsenijus atsakė: „Mes iš pasaulietiško išsilavinimo tikrai nieko gera negauname, o paprasti Egipto valstiečiai įgyja dorybes sunkiu darbu.“

6. Vieną dieną aba Arsenijus aptarė savo mintis su senu Egipto vienuoliu. Kažkas tai pastebėjęs jo paklausė: „Aba Arsenijau, kodėl tu, išmanydamas lotynų ir graikų mokslus, tariesi su šiuo valstiečiu?“ Jis atsakė: „Taip, mane mokė lotynų ir graikų kalbų, bet neišmanau net šio prasčioko abėcėlės.“

7. Kartą abos Arsenijaus atėjo ieškoti palaimintasis arkivyskupas Teofilis, lydimas taikos teisėjo. Vyskupas kreipėsi į senolį, prašydamas tarti žodį. Neilgai tylėjęs, senolis atsakė: „Ar darysi taip, kaip pasakysiu?“ Jie pažadėjo. „Jei išgirsite, kad kur nors yra aba Arsenijus, ten neikite.“

8. Kitą kartą arkivyskupas, ketindamas jį aplankyti, pasiuntė paklausti, ar senolis jį priims. Arsenijus atsakė: „Jei ateisi, tave priimsiu, bet jei priimsiu tave, priimsiu ir kitus, todėl nebegalėsiu čia gyventi.“ Tai išgirdęs, arkivyskupas tarė: „Jei mano viešnagė jį iš ten išvarys, daugiau neisiu.“

9. Brolis paprašė abos Arsenijaus tarti žodį, ir senolis atsakė: „Visomis galiomis stenkis gyventi vienybėje su Dievu, ir įveiksi visas išorės aistras.“

10. Dar jis sakė: „Jei Dievo ieškosime, Jis mums pasirodys, ir, jei Jo nepaleisime, Jis liks arti mūsų.“

Vertė Rasa Drazdauskienė

Ištrauka iš knygos „Dykumos tėvų pamokymai“, Vilnius, Katalikų pasaulio leidiniai, 2014