Arsenijus gimė Romoje apie 360 metus. Jis buvo išsilavinęs žmogus, užėmė
senatoriaus pareigas, imperatorius Teodosijus I paskyrė jį princų Arkadijaus ir
Honorijaus auklėtoju. 394 m . Arsenijus paliko rūmus ir slapta išplaukė į Aleksandriją. Iš ten
nukeliavo į Skėtę ir pasiprašė mokiniu pas abą Joną Neūžaugą. Tapo eremitu Skėtėje, netoli Petros. Atrodo, jog turėjo
tik tris mokinius – Aleksandrą, Zoilą ir Danielių. Garsėjo griežtumu bei
tylėjimu, kurie, pridėjus dar jo išsilavinimą, koptų vienuoliams kėlė šiokią
tokią baimę. 434 m . antrą kartą nusiaubus Skėtę, jis iškeliavo į Trojos kalnus ir ten 449 m . mirė.
1. Dar gyvendamas rūmuose aba Arsenijus
maldavo Dievo: „Viešpatie, vesk mane išganymo keliu.“ Ir balsas jam atsakė: „Arsenijau,
bėk nuo žmonių ir būsi išgelbėtas.“
2. Pasirinkęs atsiskyrėlio gyvenimą,
jis vėl taip pat meldėsi ir išgirdo balsą, sakantį: „Arsenijau, bėk, tylėk ir
be paliovos melskis − taip išvengsi nuodėmių.“
3. Nutiko taip, kad celėje Arsenijų
puolė demonai. Grįžę jo tarnai sustojo prie celės durų ir išgirdo, kaip jis
meldžiasi Dievui: „Dieve, neapleisk manęs. Tavo akivaizdoje nepadariau nieko
gero, bet dėl savojo gerumo leisk man dabar bent pradėti daryti gera.“
4. Apie jį pasakojo, kad kol jis gyveno
rūmuose, nebuvo žmogaus, prašmatniau už jį vilkėjusio, taip paskui Bažnyčioje
nebuvo dėvėjusio prastesnį rūbą nei jis.
5. Palaimintojo Arsenijaus paklausė: „Kaip
čia yra, kad mes išsilavinę ir daug žinome, bet nieko nepasiekiame, o paprasti
Egipto valstiečiai įgyja daugybę dorybių?“ Aba Arsenijus atsakė: „Mes iš
pasaulietiško išsilavinimo tikrai nieko gera negauname, o paprasti Egipto
valstiečiai įgyja dorybes sunkiu darbu.“
6. Vieną dieną aba Arsenijus aptarė
savo mintis su senu Egipto vienuoliu. Kažkas tai pastebėjęs jo paklausė: „Aba
Arsenijau, kodėl tu, išmanydamas lotynų ir graikų mokslus, tariesi su šiuo
valstiečiu?“ Jis atsakė: „Taip, mane mokė lotynų ir graikų kalbų, bet neišmanau
net šio prasčioko abėcėlės.“
7. Kartą abos Arsenijaus atėjo ieškoti
palaimintasis arkivyskupas Teofilis, lydimas taikos teisėjo. Vyskupas kreipėsi
į senolį, prašydamas tarti žodį. Neilgai tylėjęs, senolis atsakė: „Ar darysi
taip, kaip pasakysiu?“ Jie pažadėjo. „Jei išgirsite, kad kur nors yra aba
Arsenijus, ten neikite.“
8. Kitą kartą arkivyskupas, ketindamas
jį aplankyti, pasiuntė paklausti, ar senolis jį priims. Arsenijus atsakė: „Jei
ateisi, tave priimsiu, bet jei priimsiu tave, priimsiu ir kitus, todėl
nebegalėsiu čia gyventi.“ Tai išgirdęs, arkivyskupas tarė: „Jei mano viešnagė
jį iš ten išvarys, daugiau neisiu.“
9. Brolis paprašė abos Arsenijaus tarti
žodį, ir senolis atsakė: „Visomis galiomis stenkis gyventi vienybėje su Dievu,
ir įveiksi visas išorės aistras.“
10. Dar jis
sakė: „Jei Dievo ieškosime, Jis mums pasirodys, ir, jei Jo nepaleisime, Jis
liks arti mūsų.“
Vertė Rasa Drazdauskienė
Ištrauka iš knygos „Dykumos tėvų pamokymai“, Vilnius , Katalikų pasaulio leidiniai, 2014
0 komentarai