RSS
Facebook
1965-aisiais pirmą kartą publikuota Thomo Mertono esė Rain and the Rhinoceros (Lietus ir raganosiai), kurią vienuolis rašė ėmęs daugiau laiko praleisti savo ermitaže. Esė pavadinimas – nuoroda į Eugene Ionesco absurdo pjesę Rhinocéros (Raganosiai, 1959). Esė komentuojami Mertonui svarbūs David Henry Thoreau ir VI a. eremito iš Sirijos, Filokseno, tekstai. Vienuolis nagrinėja tai, kas dar vis ir vėl reikšminga krikščionybei: miesto/gamtos, vienumos/minios, gamtos/technologijų, senovės išminties/šiuolaikinės mąstysenios, atsiribojimo/prisirišimo opozicijas, tapatybės klausimus.
Mertono svarstymų dėmesio centre – lietus – nenuperkamas (todėl bevertis), visa pašventinantis, kalbantis – ir visuomenė, praradusi vienumos pojūtį ir gebėjimą kontempliuoti, pasaulyje susikūrusi kitą, iliuzijų, pasaulį. Išsivadavus iš iliuzijų, raginama atrasti save, dar kartą gimti. Taigi, – ne fiziškai atsiskirti ar save kam nors priskirti (nors pagrindinis Raganosių veikėjas Berengeris, ko gero, irgi būtų pasirinkęs eremito kelią), bet tapti asmenų bendruomene.
Vienuolio komentuojama absurdo pjesė – istorija apie ideologijos veikiamą masių visuomenę, kuri nesugeba priešintis pagundai aklai prisitaikyti. Berengeris – vartotojiškos, skubančios, prie absurdiškų normų prisitaikančios, sąžine nesikliaujančios, žmogiškumą neigiančios visuomenės narys. Narys, kuris lyginamas su Sizifu. Narys, kuris, net ir praradęs savo mylimąją (juk meilė – vienintelis tikras jiems likęs dalykas, jiedu vaikais galėtų išgelbėti žmoniją), neatiduoda likimo į niekieno rankas, nori pats jį spręsti. Paskutinai jo žodžiai: „Aš nepasiduodu“. Jis sukyla prieš raganosiais virtusią visuomenę, panašiai kaip ir eremito gyvenimą pasirinkęs Mertonas. Tik jo pastangos atgarsį randa Dieve. Jis nesitenkina kieno nors patiekta tiesa (panašios problematikos esė Day of a Stranger (Svetimojo diena) rašo, kad tiesos nereikia ginti, ji vis tiek išliks), nenori nebūti prisitaikėliu.
Williamas Shannonas, aptardamas pastarąją esė, renkasi priešinti asmenų bendruomenės ir individų kolektyvo diskursus. Pastarieji išlieka aktualūs ne tik dėl (ne)individualaus pašaukimo, kai tikrąjį save atradęs žmogus, atranda ir Dievą (vienuolyne ar pasaulyje). Mertono atveju daug svarbu užčiuopti, koks komplikuotas (bent išoriškai žvelgiant) buvo jo gyvenimas.
Vienas iš rašinių, pasirodęs norint paneigti Septynaukščiame kalne (1948) pieštą pasaulį neigiančio žmogaus paveikslą – 1966-aisiais publikuota esė Is The World A Problem? (Ar pasaulis yra problema?) Pastaroji svarbi ir Bažnyčios (Vatikano II susirinkimo ) kontekste, mat ragino krikščionis pozityviau suvokti pasaulį. Pasak Mertono, „pasaulis yra „problema“ tiek, kiek kiekvienas jame yra problema sau pačiam“. Mūsų gyvenimas priklauso nuo mūsų tapatybės – ją turime atrasti, jos, nuolat reflektuodami savo pašaukimą, ieško ir vienuoliai. „Vienuolis turi žinoti, kas yra gyvenimo prasmė, ir ypač jis turi žinoti, kokia jo paties gyvenimo prasmė“ – novicijams sako Mertonas. Kontempliatyvi malda, jo manymu, nėra skirta tik vienuoliams. Ji – raktas kiekvieno mūsų būčiai suprasti, todėl savosios būties šaknų Mertonas ragina ieškoti meldžiantis. Maldos problematika, žinoma, atveria pasaulio poreikių, kenčiančių užtarimo ir Dievo veikimo paradigmas. Tačiau blogio savyje ieškoma pirmiau nei kituose, o Dievo veiksmai – ne lydinti sėkmė, bet pirmiausia Jis pats ir Jame atsiverianti tapatybės bei pasaulio tikrovė.
Waltas Chura, pristatydamas knygą Divine Discontent: The Prophetic Voice of Thomas Merton (Dieviškasis nepasitenkinimas: pranašiškas Tomo Mertono balsas, 2015), pastebi, jog Mertonas buvo iššūkis sau ir kitiems. Jis visuomet ieškojo ko nors daugiau (pvz., siekė pilnai gyventi, gilesnės vienatvės, kontempliacijos). T. Mertonas norėjo vienatvės ir į ją pasiėmė būrį savo draugų. Mylėjo ją, todėl dalinosi su draugais. Buvo ir tas, kurio užčiuoptos pasaulio ir Bažnyčios problemos, iššūkiai, kuriuos kėlė, leidžia į jį žvelgti Izraelio pranašų kontekste.
Susižavėjimo vienuoliu kupinas žvilgsnis, matyt, nepastebėtų įtampos, lydėjusios jo bei bendruomenės abato Dom Jameso Foxo draugystę (jiedu net palaidoti šalia), ar psichoanalitiko Gregory Zilboorgo priekaištų, jog Mertonas nenori būti paprastu vienuoliu. Tačiau jis nebūtų visiškai teisingas vien dėl prarastos galimybės pažinti, koks daugialypis buvo ir vis dar išliko šis XX a. vienuolis ir rašytojas. Vienuolis, tam, kad galėtų rašyti, ironiškai žadėjęs visas reikiamas priemones pasiimti ir į Skaistyklą.
Šaltinis: Antra diena
0 komentarai