Kardinolas Robert Sarah. Tylusis širdies veikimas (II)

“Tiesą sakant, nei tyla yra dorybė, nei triukšmas yra nuodėmė”, sako Tomas Mertonas. “Tačiau šiuolaikinėse [Vakarų] ar tam tikrose afrikietiškose visuomenėse liturgijoms būdingas sujudimas, susijaukimas, triukšmas yra jų pačių [šiuolaikinių žmonių, afrikietiškų liturgijų dalyvių] itin rimtų nuodėmių, nemaldingumo ir desperacijos atmosferos išraiška. Propagandos, niekada nesibaigainčių įrodinėjimų, plūdimų, kritikos ar tiesiog plepėjimų pasaulis yra pasaulis, kuriame gyvenimas nėra vertai išgyvenamas. Šventosios Mišios tapo sumišusiu gausmu, maldos – išoriniu ir vidiniu triukšmu.” (Tomas Mertonas “Jonos ženklas”, 1955 m.).   

Mes rizikuojame, kad mūsų liturginėse celebracijose Dievui vietos nebeliks. Mes rizikuojame patirti gundymus dykumoje kaip žydai, kurie bandė sukurpti garbinimą pagal savo kurpalių. Neužmirškime, kad šis bandymasis baigėsi nuolankiu Aukso Veršio stabo garbinimu.   

Laikas pradėti Susirinkimo klausytis. Liturgija “pirmiausia yra dieviškosios didybės garbinimas” (n. 33). Pedagoginę vertę liturgija turi tik tiek, kiek ji yra pajungta Dievo garbinimui. Liturgija iš tiesų mus pastato į akistatą su Dieviškąja anapusybe. Teisingas dalyvavimas joje reiškia atnaujinimą savyje tos “nuostabos”, kurią Jonas Paulius II laikė itin svarbia (Ecclesia de Eucharistia n. 6). Ši šventoji nuostaba, ši džiaugsminga ir pagarbi baimė Dieviškosios Didybės akivaizdoje pareikalauja tylos. Mes dažnai užmirštame, kad šventoji tyla yra viena iš Susirinkimo nurodytų priemonių, įgalinančių dalyvavimą šventojoje liturgijoje.   

Jeigu liturgija yra Kristaus darbas, ar būtina, kad celebrantas įvedinėtų į ją savo komentarus? Mes privalome prisiminti, kad komentarai, Mišiolo leidžiami tik tam tikrose vietose, neturi virsti pasaulietišku ir žmogišku kalbėjimu: daugiau mažiau įdomiu komentaru ar itin pasaulietišku susirinkusių į pamaldas žmonių sveikinimu; bet, atvirkščiai, labai trumpu tikinčiųjų paskatinimu įžengti į Slėpinį (Generalinė Romos Mišiolo Instrukcija, n. 50).  Kalbant apie homiliją, tai yra liturginis [Mišiolo Generalinės Instrukcijos] reglamentuojamas aktas savaime.    

Participatio actuosa [Įdvasinantis dalyvavimas] Kristaus darbe numato, kad mes paliktumėme pasaulį, kad įeitumėme į “visą kitą pranokstantį šventą veiksmą” (n. 7). De facto, “mes, su tam tikra arogancija, ketiname pasilikti žmogiškajame pasaulyje – kad įžengtume į dieviškąjį.” (Robert Sarah, “Dievas arba niekas”, ).

Šiąja prasme, yra apgailėtina, kad mūsų bažnyčių presibiterijos neišlieka griežtai tik dievogarbai atribota vieta; kad šioje erdvėje yra dėvimi pasaulietiški rūbai; kad ši šventoji erdvė nėra aiškiai bažnyčios pastato architektūros išskirta. Kadangi, kaip moko Susirinkimas, Kristus yra skelbiamajame Žodyje, yra žalinga, kai skaitovai nedėvi atitinkamų liturginių rūbų, kurie primena, kad skaitovai skelbia ne žmogiškuosius žodžius, bet Dievo Žodį.     

Liturgija yra iš esmės mistinė ir kontempliatyvi, vadinasi, anapus mūsų žmogiškojo veikimo. Net participatio [liturginis dalyvavimas] yra gaunamas iš Dievo malonės. Todėl dalyvavimo liturgijoje sąlyga iš mūsų pusės pirmiausiai yra atvirumas švenčiamai paslapčiai. Todėl Konstitucija rekomenduoja išsamų ritualo pažinimą (n.34)  ir, tuo pačiu, prisako, kad “tikintieji galėtų ir lotyniškai drauge kalbėti arba giedoti tas nekintamąsias Mišių dalis, kurios skirtos jiems” (n. 54).       

Iš tiesų, ritualo supratimas nėra proto aktas, kuris savo galimybių ribose turėtų viską priimti, viską suprasti ir viską įveikti. Šventųjų ritualų supratimas yra sensus fidei (Vert. tikėjimo jusmas) reikalas. Pastarasis leidžia tikėjimui skleistis per simbolius ir pažįsta labiau per visuminę darnos patirtį nei per sąvokas. Toks supratimo būdas įgalina tikintį su nusižeminimu artintis prie Dieviškojo Slėpinio.     

Bet ar mes turėsime drąsos sekti štai tokiu Susirinkimo nurodomu keliu? Toks tikėjimo apšviestas Susirinkimo supratimas yra pamatinis Evangelijos skelbimo labui. Iš tiesų, „ir tiems, kurie yra išorėje, liturgija parodo Bažnyčią kaip viršum tautų iškeltą ženklą, po kuriuo rinktųsi draugėn išblaškytieji Dievo vaikai“ (n. 2). Privalu, kad liautųsi nepaklusnumo Bažnyčios priesakams dangstymas kitokiu (Vert. neteisingu) Susirinkimo Konstitucijos apie Šventąją Liturgiją “supratimu”.  

Susirinkimo supratimas jokiu būdu negali tapti tikinčiųjų bendruomenės žalojimo akstinu. Savanaudiškai išrankus Sacrosanctum Consilium supratimas, t.y. viena ar kita prasme trūkio hermeneutika, nėra tikėjimo dvasios vaisius. Susirinkimas nenorėjo atsisakyti iš Tradicijos paveldėtų liturgijos formų. Atvirkščiai, jis norėjo juos pagilinti. Konstitucija prisako, kad “naujos formos lyg organiškai augtų iš jau esančiųjų.” (n. 23). 

Šiąja prasme, būtina, kad tie, kurie celebruoja usus antiqior [senesniąja, ikireformine Romos liturgijos forma], tai darytų be opozicijos dvasios, o Sacrosanctum concilium dvasioje. Ta pačia vaga, būtų neteisinga Romos rito ekstraordinarinę formą (Vert. usus antiquior) laikyti lyg kad kylančią iš kitos teologijos nei reformuotoji liturgija. Taip pat linkėtina, kad usus antiquior būdingi Atgailos ir Aukojimo ritualai atsirastų sekančiajame Mišiole (Vert. būtų įskiepyti į reformuotąją ordinarinę Romos rito formą) tuo pabrėžiant, kad dvejos liturginės formos vienas kitą apšviečia – tęstinume ir ne opozicijoje.    

Jeigu mes gyvename tokia dvasia, tada liturgija pagaliau liausis būti konkurencijos ir kritikos vieta. Ir mes galėsime deramai dalyvauti liturgijoje, “vykstančioje šventajame Jeruzalės mieste, į kurį kaip keleiviai einame, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje, kaip einantis kunigystės tarnybą šventoje vietoje“ (n. 8).