Kardinolas Robert Sarah. Tylusis širdies veikimas (I)

Atėjo laikas vėl atsigręžti į liturginius Rytus – AD ORIENTEM!

Kardinolas Robert Sarah yra 2014 m. Popiežiaus Pranciškaus paskirtas Dievo kulto ir sakramentų kongregacijos, atsakingos už Šventąją Liturgiją Romos katalikų Bažnyčioje, prefektas. Š.m. liepos 12 d. Vatikano oficialusis laikraštis L'Osservatore Romano paskelbė proveržį II Vatikano Susirinkimo Konstitucijos apie Šventąją Liturgijoje įgyvendinimo srityje skelbiantį kardinolo straipsnį. Dievo kulto ir sakramentų kongregacijos prefektas kviečia iš esmės atrasti Susirinkimo Tėvų mintį, atmetant iškrypusią  II Vatikano supratimo „dvasią“ ir jos paskatintą bei jau dešimtmečiais vyraujančią betvarkę Romos liturgijoje. 

Ar II Vatikano Susirinkimo konstitucija apie Šventąją Liturgiją, praėjus penkiasdešimt metų, kai ją paskelbė popiežiaus Pauliaus VI, vis dar yra tebeskaitoma? Konstitucija Sacrosanctum concilium nėra tik de facto paprasta “receptų” knyga, bet tikra kiekvieno liturginio veiksmo magna carta (Vert. pamatinis veikimo principų sąvadas). 

Šia Konstitucija  ekumeninis Susirinkimas mums pateikia magisterinę pamoką apie (Vert. tikinčiojo dalyvavimo liturgijoje) metodą. Toli gražu nepasitenkinęs tik disciplinariniu ir išoriniu požiūriu į liturgiją, Susirinkimas nori, kad mes apmąstytumėme pačią liturgijos esmę. Bažnyčios veiksmas visada ateina iš to, ką Ji gauna ir įžvelgia Apreiškime. Taigi pastoracinės praktikos negali būti atsietos nuo tikėjimo doktrinos.  

Bažnyčioje “tokiu būdu sutvarkyta, kad tai, kas joje žmogiška, yra nukreipta ir palenkta tam, kas dieviška“ (n. 2). Susirinkimo Konstitucija kviečia mus atrasti Trejybinį liturginio veiksmo šaltinį. Iš tiesų, Susirinkimas nusako tęstinumą tarp Kristaus Atpirkėjo misijos ir liturginės Bažnyčios misijos.  “Todėl kaip Kristus buvo Tėvo siųstas, taip ir jis pats pasiuntė apaštalus”, kad šie, “skelbiamo išganymo darbą vykdydami auka ir sakramentais, apie kuriuos sukasi visas liturginis gyvenimas”, įvykdytų “išganymo darbą” (plg. n. 6). 

Liturgijos įvykdymas (lot. actuatio, ang. actuating) , vadinasi, yra ne kas kita, o Kristaus darbo įvykdymas. Liturgija esmingai yra actio Christi – Kristaus veikimas. Tai – “[Viešpaties] žmonių atpirkimo bei tobulo Dievo pašlovinimo darbas“ (n. 5). Tai Kristus yra didis Kunigas –  tikrasis liturgijos veikėjas, ir tikrasis liturgijos įvykdytojas (plg. 7). Jei šis būtinasis principas nėra tikėjimu priimamas, atsiranda didelė rizika, kad liturgija bus paversta žmogaus darbu, bendruomenės savęs šventimu.     

Priešingai, tikrasis Kristaus darbas reiškia tikinčiojo įžengimą į Kristaus veikimą, t.y. į susivienijimu su tuo darbu, kurį Kristus priėmė iš Tėvo kaip savo misiją. Tokiu būdu mums “buvo dovanota dieviškos dievogarbos pilnatvė“, nes “jo žmogiškoji prigimtis, suvienyta su Žodžio asmeniu, buvo mūsų išganymo įrankis” (n. 5). Todėl, nuosekliai, Bažnyčia - kuri yra Kristaus Kūnas - privalo tapti [išganymo] instrumentu Dievo Žodžio rankose.   

Tai ir yra tikroji Susirinkimo Konstitucijos pagrindinės sąvokos participatio actuosa [įdvasinančio dalyvavimo] prasmė. Toks dalyvavimas ir yra tikinčiojo tapsmas Kristaus - Kunigo instrumentu, idant tikintysis taptų Jo Trejybinės misijos dalyviu. Bažnyčia tampa aktyviu liturginio veiksmo dalyviu tiek, kiek Ji tampa Jo instrumentu. Šiąja prasme, kalbėjimas apie “bendruomenės šventimą” yra dviprasmybė ir kviečia suklusti (žr. Instrukcija Redemptoris sacramentum, n. 42). Participatio actuosa [Įdvasinantis dalyvavimas] neturėtų būti suprastas kaip poreikis kažką daryti patiems. Štai tokiu klaidingu supratimu Susirinkimo mokymas yra dažnai iškreipiamas. Tuo tarpu participatio actuosa yra ne kas kita, bet leidimas Kristui mus suimti ir susieti su Jo Auka.      

Liturginis participatio [dalyvavimas] turėtų būti suvokiamas kaip malonė ateinanti iš Kristaus, kuris visada “įtraukia savo mylimąją Sužadėtinę Bažnyčią“ (n. 7). Jis turi ir pirmumą, ir viršenybę.  O Bažnyčia “šaukiasi savo Viešpaties ir per jį garbina amžinąjį Tėvą” (n. 7)  

Todėl kunigas privalo tapti [Viešpaties] instrumentu, kuris leidžia Bažnyčiai švytėti. Kaip kad mūsų Popiežius Pranciškus neseniai mums priminė: [liturgijos] celebrantas nėra šou vedėjas; jis jokiu būdu negali siekti populiarumo bendruomenės tarpe per savęs kaip centrinio jos kalbintojo išstatymą. Jei norime suvokti Susirinkimo dvasią, priešingai [nei tapo įprasta manyti], privalu nulipti nuo scenos – „aš“ turi išnykti.        

Priešingai nei dažnai yra skelbiama, ir kartu sutinkamai su Susirinkimo Konstitucija, visiškai dera, kad Atgailos ritualo, Gloria giedojimo, Oracijų ir Eucharistijos kanono metu visi - kunigas ir bendruomenė - vienu ypu žvelgtų ad orientem [liturginių Rytų link] kartu, taip išreiškdami savo valią dalyvauti Kristaus įvykdomame garbinimo ir atpirkimo darbe. Šis liturginio veikimo būdas galėtų būti tinkamai išpildomas katedrose, kur liturginis gyvenimas privalo būti pavyzdinis (n. 4).

Apžvelgiant visumą, kitų Šv. Mišių dalių metu kunigas, veikdamas in persona Christi Capitis (Vert. Kristaus Galvos asmenyje) įeina į santuokinį dialogą su bendruomene. Bet šis veidas-į-veidą bendravimo būdas neturi kito tikslo nei vesti tikinčiuosius į susitikimą veidas-į-veidą su Dievu, kuris per Šventosios Dvasios malonę pastarąjį bendravimą paverčia širdis-į-širdį. Be to Susirinkimas siūlo kitus dalyvavimą skatinančius būdus, tokius kaip: “aklamacijos, atliepai, psalmių giedojimas, priegiesmiai, giesmės, taip pat veiksmai arba gestai ir kūno laikysena.“ (n. 30) 

Vis dar manoma, kad tikintieji Šv. Mišių metu būtų nuolat užimti. Iš šio manymo išsirutuliojo gausaus ir greito skaitymo praktika, kuri, iš tiesų, per daug žmogiška (Vert. pasaulietiška, ne liturgiška). Šiuolaikinė Vakarų savimonė, technologijos galimybių suformuota ir masinių informavimo priemonių užburta, nori paversti liturgiją veiksnia ir pelninga pedagogine praktika. Šioje dvasioje liturgija dažnai celebruojama „šventiškai“. Todėl liturgiją įgalinantys asmenys [celebruotojai], pastoracinių paskatų vedini ir liturgiją tik mokomąja priemone paversti siekdami, dažnai įvedinėja į liturgiją pasaulietinius ir teatrinius elementus. Ar gi nepastebime, kaip [liturgijos metu] įvairūs liudijimai, spektakliai ir plojimai rankomis vis labiau plinta? Nors tokių praktikų įvedinėtojai tiki, kad taip jie skatina tikinčiųjų dalyvavimą, iš tikrųjų jie verčia  liturgiją žmogišku žaidimu.