Julius Keleras. Kurčnebylių porelė (II)

Žuvys nemokėtų taip –
kaip ji antakiais parodo jam –
aš myliu.

Ar jis kalba su ja
kaip karosas, karpis, o gal vėgėlė?
O juk prisiglaudžia kaip jūržolė.

Ji viena tiktai žino,
kaip tu ją vadini,
dieviškasis bebalsi!

Jie, atrodo, bebalsiai,
bet svirpliai suprastų,
ką jie naktį prabudę šnekėjo apie vyšnias.

Girgžda švintant gluosnis svyruoklis už lango.
O jis taip ir nenustoja skaičiuoti
jos pirštų narelių.