Egidijus Vareikis. Kas yra krikščioniškoji demokratija (VII). Orumas, kitatikiai ir lyties problemos

Krikščionys demokratai mėgsta naudoti žmogaus orumo sąvoką. Orumo pabrėžimo poreikis atsiranda kalbant apie individą ir šeimą, apie teisę būti tokiu, kaip visi, ir teise būti išskirtiniu bei nepakartojamu, apie orumą kalba „tradicinių“ ir „netradicinių“ pažiūrų filosofai, kalba ir patys politikai. Jiems, be abejo svarbu pabrėžti savo orios politikos primatą.

Formaliai žmogaus orumo nuostata – tai šaltinis, iš kurio kildinamos visos žmogaus teisės ir pagrindas, į kurį remiasi visos demokratijos vertybės. Krikščioniškos sampratos požiūriu, orumas, kaip ir sąžinė, būdamas vienas iš būdų, kuriais žmogus įsisąmonina  savo pareigą ir atsakomybę visuomenei, yra įpareigojantis. Tai reiškia, kad egzistuoja teisė ir priedermė prisiimti atsakomybę už save patį, už savo paties gyvenimą ir artimuosius. Žmogaus orumo samprata padeda suvokti žmogiškumo esmę  kaip  tai, ko žmogui teisėtai negalima daryti ar iš jo atimti, ir ko  jam pačiam nevalia daryti. Žmogaus orumas turi būti matas visų tų politikos sričių, kurios liečia žmogaus asmenį – ekonomikos, saugumo, mokslo, švietimo ir ugdymo, kultūros, sveikatos ir pan.

Teoriškai kiekvienas žmogus privalo būti gerbiamas ir vertinamas ne dėl kokių nors savybių ar kokios nors priežasties, bet dėl paties fakto, kad jis yra žmogus. Tačiau visus žmones siejančio bendražmogiškojo orumo samprata nereiškia visų individų lygiavos ir  nepaneigia visuomenės jiems reiškiamos diferencijuotos pagarbos pagal nuopelnus ar pasiekimus. Bendražmogiškojo orumo neliečiamybės ir teisės  gyventi joks žmogus neprivalo nusipelnyti savo savybėmis, gebėjimais ar veikla, lygiai kaip ir negali jų netekti.  Be kita ko tai reiškia, kad  net griežtai smerkiant blogus žmonių darbus ar  skiriant ir vykdant pelnytas bausmes, neleistina šių teisių pažeisti.

Šiandieniniame pasaulyje orumas dažnai siejamas su formaliomis žmogaus teisėmis, kaip kažkokia formalia orumo išraiška. Tai lyg ir atskiria orumą nuo tikėjimo, daro jį „politiškai korektišku“ tačiau de facto tai nėra tas orumas kuris kyla iš krikščioniškos žmogaus sampratos. Krikščioniškosios politikos atstovai šiandien dažnai renkasi paprastesnį, bet nevaisingą moralizuotojo, teisuolio, įvairių barikadų statytojo vaidmenį. Sąvoka „krikščioniškosios vertybės“ tampa abstrakcija ir jau nelabai aišku, kuo, pavyzdžiui, krikščioniška šeima ar žiniasklaida skiriasi nuo nekrikščioniškos. (Apie šeimos sampratą jau kalbėta Penktame skyriuje)

Gindami žmogaus orumo idėją krikščionys demokratai turi įveikti savyje kelias „silpnas vietas“, o pradžiai - nustatyti tam tikrą pusiausvyrą tarp tolerancijos, abejingumo, nepakantumo, politinio korektiškumo ir galiausiai pasiryžimo ginti savo įsitikinimus.

Krikščionys, be abejo, gerbia nekrikščionis, gerbia kitą nuomonę, tačiau kiek galima „atsitraukti“ krikščionybės niekinimo, patyčių ar net krikščionių persekiojimo atmosferoje?

Aišku, galima sakyti, jog esame stiprūs, atsparūs, kokios nors popiežiaus karikatūros ar patyčios iš celibato mūsų įsitikinimų nekeičia ir mes tiesiog nekreipiame į tai dėmesio – tiesiog tai nemokšų ir neišsilavinusių asmenų išsidirbinėjimai. Net ir reikalavimai slėpti kryžius tebūnie anos pusės nemokšiškumo pavyzdys, o mes „duokime durniams kelią“. Mes tiesiog šaltakraujiškai ramiai esame savimi, ir gyvename savo tikėjimo pagrindais, net jei dėl jų kada ateityje tektų persikelti į katakombas. Mes pasiguodžiame, kad krikščionybė yra ir taip plačiausiai paplitęs tikėjimas, o kalbos apie jos mirtį gerokai perdėtos, pasiguodžiame, kad pagonių ir klaidatikių niekada nestigo ir jie galiausiai savaip paralaimėdavo.

Galima kilti į „kryžiaus žygius“ prieš kiekvieną antikrikščionišką subangavimą visuomenėje, ginti viską, ką suvokiame esant krikščioniška. Mes žinome, kad visko nelaimėsime, tačiau patys sau galime jaustis palaiminti teisuoliai, sugebantys atskirti, kad krikščioniška ir nekrikščioniška, kas leistina, kas draustina. Dievas su mumis (netgi manome, kad Jėzus, jei gyventų šiandien, būtų mūsų partijos narys).

Aišku, kad realiame gyvenime esame kažkur tarp šių kiek pašaržuotų kraštutinumų, tačiau šiame istorijos tarpsnyje vis dažniau turime rinktis tarp to, kas pasiekia mus iš Šventojo Rašto ir oficialaus Bažnyčios mokymo ir ką (kaip sakome) diktuoja realus gyvenimas (o gal rinkėjų užgaidos?).

Suprantama, kad Bažnyčia nėra politikams tiesioginė valdžia. Politikoje vartojama sąvoka „moralinis autoritetas“ palieka politikams patiems didele dali nuspręsti, kiek toli tas autoritetas siekia ir galiausiai kaip jis suformuoja santykius tarp politikų, Bažnyčios ir žmonių, kurie yra tu pat metu ir tikintieji, ir... rinkėjai. Tenka pripažinti, kad neretai politikų ir Bažnyčios nuostatos yra kruopščiai derinamos, idant (kaip įsivaizduojama) nepakenktų ir prielankumui Bažnyčios mokymui ir populistiškai pamalonintų tikintį rinkėją.

Tad pozicijos kietumą – nusileisti, kovoti, pulti, ginti nusako daug veiksnių. Tad ir politikų valia, pasireiškianti balsavimu ar kitais būdais priimtais sprendimais, neretai aiškinama aptakiai ir nevienareikšmiškai. Galiausiai norisi sprendimus priimti oriai, nepasiduodant laikinoms madoms ir beprasmėms emocijoms.

Ką šiuo atveju reikia daryti – radikalėti ar eiti kompromisų keliu? Į tokį klausimą partijų ideologai skirtingu laiku ir skirtingose vietose atsakys be abejo skirtingai. Eiti į koaliciją su kokiais nors liberalais vienais atvejais yra tikra nuodėmė, kitais – išsigelbėjimas, niekas čia neparašys aiškios instrukcijos. Niekas iki galo nepasakys, kiek pasaulietinė valdžia yra krikščioniška, reguliuodama paramą šeimoms, vaikų teisių apsaugą, emigracijos, biotechnologijų ir kitus klausimus. Ribas ir kelio ženklus reikia turėti ir taisyklių laikytis, dažnai jos neabejotinai aiškios, tačiau chaotiškame pasaulyje subtilus taisyklių laikymasis yra veikiau kūryba, o ne dogma. Vadinasi, politikos orumas krikščionybės atžvilgiu, nors ir pats tiksliai neapibrėžiamas, tampa tuo kokybiniu rodikliu, kuris vis tik parodo, kiek krikščioniška yra to ar kito politiko ar visos partijos pozicija.

Todėl ir šiame tekste galima aiškiai pasakyti, kad krikščioniškosios demokratijos nuostatos šeimos, gyvybės apsaugos, socialinio teisingumo klausimais yra žinomos ir turi būti aiškios, tačiau įvairios ribos kitaip mąstančių, kitaip gyvenančių ir pan. atžvilgiu yra politinė kūryba, kuri tikrai kinta erdvėje ir laike. Tad toliau paliesiu tik keletą galbūt paprastesnių klausimų, susietų su orumo politikoje aptarimu.

Neretai keliami klausimai, kaip reikia traktuoti savo partijoje ateistus ir nekrikščionis, o dar plačiau žvelgiant, žmones, gyvenančius ne pagal tiesmukiškai suvokiamą Dievo planą – išsiskyrusius, gyvenančius partnerystės santykiuose ar vienos lyties porose. Dažnai ir politiniai oponentai randa progą prikišti krikščionims demokratams, kad jie yra ne politinė, o veikiau konfesinė organizacija, arba atvirkščiai – patys organizacijos viduje nesilaiko krikščioniškų idealų.

Pirminis ir paprastas atsakymas yra aiškus. Niekas nedraudžia bet kokio tikėjimo ar netikėjimo žmogui gyventi ir veikti pagal krikščioniškosios demokratijos programinius principus. Solidesnė partijos paprastai turi savo arsenale vieną kita narį, priklausantį kitam tikėjimui ar kitai lytinei orientacijai kaip simbolį, kad krikščioniškoji demokratija yra atvira ir net labiau atvira nei pati krikščionybė.

Visa tai praktika. Teorija, žinoma, sudėtingesnė. Kyla vėl tas pats klausimas, dėl epiteto. Ką reiškia krikščioniškoji demokratija, jei joje lygiomis teisėmis gali dalyvauti nekrikščionys. Būtų nieko baisaus partiją vadinti kokia nors Leono XIII programos partija ir tiek, nes ir pats popiežius, kaip eventualus partijos narys-steigėjas, yra laisvas savo pasirinkimuose.

Kitas klausimas, taip pat keliamas visoms be išimties krikdemiškoms organizacijoms, yra tai, kiek krikščioniškas mąstymas ar gyvenimo būdas įpareigoja žmogų tokią partiją remti. Jei buvimas lietuviu savaip įpareigoja būti Lietuvos patriotu, tai buvimas krikščioniu galbūt turi įpareigojimą jei ne balsuoti už krikdemišką partiją, tai ją bent jau remti?

O koks yra krikščioniškosios demokratijos santykis su eventualios koalicijos partneriais, kurie gali būti liberalai ar socialistai ar dar kiti, savo programose turintys nuostatas, prieštaraujančias krikdeminėms. Ar koalicija yra savo principų atsisakymas, ar kompromisas, ar tiesiog bendravimas „iš bėdos“? Politikoje tai beveik kasdienybė – ar krikščionys demokratai gali dėl kokio nors gynybos biudžeto balsuoti taip pat kaip kokie nors liberalai, su kuriais yra neabejotinai nesutariama dėl, pvz. šeimos sąvokos. Praktika rodo, kad galima, ir teoretikai nelabai čia priešinasi. Aišku, su ta išlyga, kad koks nors balsavimas neveda į neleistiną kompromisą vertybiniu aspektu. Tačiau, kaip jau minėta ankstesnėse pastraipose, balansuoti ir daryti išlygas politikai linkę, tai jų politiniam orumui nekenkia.

Paminėsiu dar kelis dalykus vienaip ar kitaip siejamus su žmogaus orumo problematika.

Vyro ir moters santykių apibrėžimo politikoje klausimas šiandien gal ir nėra gyvybės ar mirties reikalas, tačiau laikomas vienu iš tų vertybinių, kurių teisinis formulavimas vienaip ar kitaip siejasi su krikščioniška žmogaus ir jo orumo samprata. Klausimas sudėtingas, nes apima skirtingus vyriškumo ir moteriškumo vertinimo aspektus: fiziologinius, psichologinius, socialinius, istorinius, filosofinius, teologinius ir bendrąja prasme – politinius.

Iš esmės politikoje galima išskirti dvi vyro ir moters santykių traktuotes. Viena idėja – visi lygūs, nepriklausomai nuo lyties ir kitų dalykų, t.y. skirtumai visais įmanomais būdais niveliuojami ar tiesiog menkinami. Valstybė turėtų vis labiau turėti reikalą su žmonėmis, bet ne su vyrais, moterimis, net ir ne su vaikais. Žmonės, pasak jos ideologų, gali skirtis daugiau net kokia nors socialine lytimi negu biologine. Biologinė lytis neturėtų sietis su politika. Kitas – laikyti lytis kaip komplementariai papildančias viena kitą, suteikiant jau visuomenėje skirtingas funkcijas, o tuo pačiu skirtingas teises ir pareigas. Tuomet politiniai sprendimai daromi atsižvelgiant į tai, kad žmonės yra skirtingų lyčių ir pagal šį požymį gali būti skirtingai traktuojami.

Aišku, kad politinė bendruomenė pagal nusistovėjusią dogmą turi tvirtinti, kad lygybė yra kur kas geriau nei nelygybė, tad ir krikščionys demokratai komplementarų papildymą, kuris yra Bažnyčios mokyme, dažnai aukoja lygybės deklaravimo vardan, tiesiog nedrįsta labai smerkti feminizmo, seksualinių mažumų ir pan., baimindamiesi, kad neteks didelės dalies visuomenės palankumo. Dažnai jie net sutinka būti „tamsuoliais ir atsilikėliais“, pasiteisindami, kad (deja) tai yra gal ne jų asmeninė, bet Bažnyčios pozicija.

Tokiu būdu krikščioniškoji demokratija šiandien neprieštarauja egalitariniam požiūriui į lytis ir tyliai sutinka su socialistų ir liberalų primetamomis žaidimo taisyklėmis – kvotų sistema, pozityvia diskriminacija ir pan. Kovojant su viena nelygybe, sukuriama kita. Egalitarinio požiūrio šalininkai sutinka su tuo, kad visko sulyginti negalima, kalta gamta, tačiau bent jau sulyginimo regimybę reikia sukurti.

Tikrasis krikščioniškosios demokratijos požiūris turėtų orientuotis į lyčių komplementarumą – lytys yra skirtingos, jos papildo viena kitą, viena kitos nedubliuoja ir nepakeičia. Kitais žodžiais tariant, vietoje socialistų siūlomų žmonių (nei vyrų nei moterų) siūlomi tikri vyrai ir tikros moterys, su biologinio, socialinio vaidmens pasidalijimu ir abipusia pagarba, pareigomis ir teisėmis.

Feminizmo idėjos teigia, kad pasaulis gyvena vyrams palankiu būdu (moterys yra „antros rūšies žmonės“) ir pakeisti jį galima tik kovojant ir nugalint vyrų dominavimą. Kova vyksta visose sferose, pradedant socialia, baigiant netgi reikalavimu keisti gramatiką, kurioje vyriška giminė neva nustelbia moterišką. Apie tai prirašyta ir diskutuota išties nemažai, tad šiame tekste feminizmo temos neplėtosiu. Krikščioniškoji demokratija teigia, kad kovoti visiškai nereikia, reikia sukurti lyčių harmoniją, kurioje bus užtikrintas kiekvieno žmogaus orumas. Šioje vietoje, kaip minėjau, krikščioniškosios demokratijos politikai dažnai pasiduoda neva patraukliam formalios lyčių lygybės konceptui ir lieka tarytu besiteisinantys.

Labai panaši situacija yra ir su vadinamomis lytinėmis mažumomis ir jų tariama ar tikra diskriminacija. Šioje diskusijoje ryškėja keli nesusipratimai, trukdantys susitarti net principiniais klausimais.

Pirmasis ir bene svarbiausias – kokia yra lytinių santykių ar platesne prasme sekso vieta šiuolaikinio žmogaus gyvenime?

Krikščionys demokratai kaip ir kiti konservatyvūs politikos atstovai tvirtina, kad visi su lytiškumu susiję dalykai atsirado ar buvo sukurti giminės pratęsimo (ar dauginimosi) tikslais. Todėl nekyla jokių abejonių – viskas sekse, kas nesusiję su giminės pratęsimu, yra visiškai nereikalinga, o tai reiškia, kad arba tai kvailybė, arba liga. Jei tai liga, ją reikia gydyti, jei tai kvailybė – toleruoti neleidžiant plisti arba uždrausti. Nuosekliai laikantis šio algoritmo, galima nesunkiai prognozuoti krikščioniškosios demokratijos poziciją: pripažįstame normalų (kiti sako „tradicinį“) seksą, o netradicinis turi būti arba delegalizuotas arba toleruotinas iki tam tikros visuomenei nepavojingos ribos. Kurgi ta riba, sprendžiama jau kiekvienu konkrečiu atveju – vieniems tai atrodo nedraudžiama partnerystė, kitiems, vienos lyties santuokų galimybė... tačiau net ir labai tolerantiškas krikščionis demokratas teigs, kad visos seksualinių mažumų gyvenimo formos – homoseksualumas, pedofilija ir pan. yra ne normalus ir ne geistinas faktas, veikiau visuomenės problema.

Seksualinių mažumų gynėjai nėra analfabetai biologijos srityje, tačiau teigia, kad krikdemai ir konservatoriai „šaudo“ visai ne į klausimo esmę. Liberalams ar socialistams, kaip politikams, seksas nėra vien tik dauginimosi proceso dalis. Šiandieniniame pasaulyje seksas turi kur kas daugiau funkcijų, kurių tarpe yra ir malonumą teikianti pramoga, ir žmonių bendravimo stimuliavimo būdas ir pan. Vadinasi, ir tokios sekso formos, kurios nesusiję su dauginimusi, turi teisę būti pripažintos. Tiesiog reikia keisti paties sekso sampratą bei šeimos ar partnerystės apibrėžimus, todėl vaikų „neprodukuojantiems“ sekso partneriams reikia leisti įsivaikinti kūdikius ir pan. Tad diskusija vyksta keistoje plotmėje – kas yra tiesa – biologija ar žmogiškas malonumas? Diskusija galiausiai baigiasi veikiau simpatijų ir antipatijų pasireiškimu, o ne racionaliu sprendimu.

Antra – seksualinių mažumų teisių prilyginimas fundamentaliosioms žmogaus teisėms.

Šioje vietoje dėl įvairių priežasčių (kurių dabar nenagrinėsiu) kyla konfliktas ne tik tarp krikdemų ir liberalų, bet ir konfliktas dėl įvairių civilizacijų kultūrinių skirtumų. Žmogaus teisių aktyvistai tvirtina, kad teisė deklaruoti savo seksualinę orientaciją yra jau nebe pramoga, o tokia pat teisę, kaip teisė gyventi, lavintis, lygiomis teisėmis priklausyti kokiam nors antropologiniams tipui ar kultūrai. Krikščionys demokratai šioje vietoje sakytų, kad pramoga ar liga negali būti pamatinė teisė, juolab, kad ji nėra visuotinai pripažinta. Oponentai šioje vietoje ragina tas teises veikiau pripažinti, nei jų atsisakyti.

Tad kas gi tai – žmogaus orumo griovimas ar jo apsauga? Ir vėl grįžtame į pradžią: krikščioniškos sampratos požiūriu, orumas, kaip ir sąžinė, būdamas vienas iš būdų, kuriais žmogus įsisąmonina  savo pareigą ir atsakomybę visuomenei, yra įpareigojantis. Tai reiškia, kad egzistuoja teisė ir priedermė prisiimti atsakomybę už save patį, už savo paties gyvenimą ir artimuosius. Žmogaus orumo samprata padeda suvokti žmogiškumo esmę  kaip  tai, ko žmogui teisėtai negalima daryti ar iš jo atimti, ir ko  jam pačiam nevalia daryti. Tad ir atsakymas – kur pramoga be atsakomybės, žeminanti orumą, kur žmogaus teisė būti oriu...