Egidijus Vareikis. Kas yra krikščioniškoji demokratija (VI): Labdara ir socialinis gailestingumas

Pagalba vargšams yra neabejotinai svarbi politikos dalis. Kiek bebuvo stengtasi, kad vargšų nebūtų, vargšai atsiranda, ir ignoruoti jų nepavyko niekam. Duoti labdarą, ar daryti viską, kad labdaros nereiktų, o jei duoti, tai kokiu būdu ir kam pirmiausia, duoti daug iš karto ar po truputį kasdien, duoti labdarą, reikalaujant kažkaip už ją „atsiskaityti“, ar tiesiog būti socialiai gailestingu ir t.t. O gal labdara išvis ne politika, tiesiog žmogaus laisvalaikio „pomėgis“? Klausimų daug, kokia čia yra krikščioniškosios demokratijos ideologinė nuostata, reikia išsiaiškinti, juolab, kad kažkaip tradiciškai ir norima, kad šį klausimą spręstų, ne liberalai ar konservatoriai, o kokie nors „arčiau krikščionybės“ esantys politikai.

Kalbama (ir tai jau buvo minėta) kad Otto von Bismarcko socialinė politika, valstybinės pensijos ir kitokie palengvinimai pradėjo šeimos griovimą, nes valstybė perėmė ne vieną šeimai būdingą funkciją. Sekant analogijomis, reiktų pasakyti, kad valstybės globojama socialinių išmokų ir kitokios labdaros politika tradicinę bendruomenę griauti pradėjo žymiai anksčiau.

Prieštaringai atmenamo anglų karaliaus Henriko VIII valdymo laikais buvo išvaikyti vienuolynai ir sugriauta natūrali iki tol egzistavusi labdaros rinkimo ir paskirstymo sistema. Tad Henriko dukra Elžbieta pasiūlė ankstesnį išmaldos davimą ir vienuolynų rūpybą vargstančiais pakeisti metine rinkliava, kurią rinktų vietinė valdžia. Taigi, vieša parama buvo valdžios sukurpta alternatyva išgyvendintai savanoriškai paramai per religines ir kitokias natūralias bendruomenes. Lyg ir išmintinga bei teisiškai griežčiau reglamentuota...

Praktika parodė, kad „priverstinė“ išmalda funkcionuoja kur kas blogiau nei natūrali labdara. Tiek liberalūs, tiek ir konservatyvūs mąstytojai įrodė, kad tai beveik pats nenašiausias būdas padėti gyvenantiems varganiau .Tačiau iki šios dienos visame pasaulyje būtent valstybės remiamas rūpestis vargšais yra kur kas labiau puoselėjamas už individualų.

Teoriškai lyg ir viskas turėtų būti aišku, Katalikų Bažnyčia taip pat pasisako prieš centralizuotą labdarą, tačiau krikščioniški politikai neriasi iš kailio tobulindami valstybės gebėjimus (ar negebėjimus) tvarkyti vargšų reikalus. Prieštaravimas akivaizdus, šiandien mažai, kas tiki, kad visą išplėtotą socialinės politikos tinklą su vyriausybinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, partijomis ir programomis, galima būtų sugriauti krikščioniškosios idėjos efektyvumo vardan. Sakoma, kad tai pernelyg rizikinga. Tad reikia išsiaiškinti kodėl taip yra, ir ką daryti, kad būtų geriau.

Nesutarimų ir nesusipratimų yra keletas.

Pirmasis kyla tiesiog iš žmogiško bendravimo specifikos. 

Esminis skirtumas yra tas, kad savanoriškos labdaros atveju davėjas tampa susijęs su gaunančiojo žmogaus lemtimi, o labdarą gavęs asmuo jaučiasi įkvėptas davusiojo geraširdiškumo, net nesvarbu kokiais išskaičiavimais ar jausmais duodantysis vadovaujasi. Viešai gi skiriama parama užgožia šią privačią žmonių iniciatyvą paaukoti kitam žmogui, jam padėti. Žmonės tiesiog nežino ir nebenori žinoti, kieno dėka jie yra aprūpinami. (Vargingesnius mūsų šalies žmones iki šiol pasiekia anoniminė „vokiška“ ar „skandinaviška“ labdara, po kurios varguoliai težino tiek, kad kažkur Vokietijoje yra kažkokių gerų žmonių (o gal geraširdžių kvailių), kurie kartas nuo karto kažką „numeta“.

Valstybės vykdoma labdara įpratino mus mąstyti, kad bedarbiais, neįgaliaisiais natūraliai turi pasirūpinti valstybė. Mums gi tereikia užjausti ir kartais kontroliuoti, kaip valstybė vykdo savo misiją. Valstybė vykdo biurokratiškai ir neefektyviai, neretai formaliai. Mąstymas, kad kažkas rūpinasi, o aš tik mokesčius moku, veda ne vien į paramos kaip nuoširdaus aukojimo išplovimą. Blogiau, - tipinis pilietis gali ramia sąžine nematyti savo atsakomybės dėl vargšų, juk kažkas kitas tuo rūpinasi, tipinis pilietis gali visą savo egzistenciją pajungti rūpesčiui savimi, neaukoti net tų likučių, kuriuos kitomis aplinkybėmis atiduotų be jokios savigraužos.

Antrąjį nesusipratimą nulemia socialinė atskirtis.

Anot Tocqueville, priverstinės paramos atveju tokie duodančio ir gaunančio žmonių moraliniai ryšiai dingsta, jie yra panaikinami – iš vieno yra paimama per prievartą, todėl paramos gavėją jis vertina kaip godų, o gavusysis „nejaučia jokio dėkingumo už pašalpą, kurios niekas negali jam atsakyti ir kuri bet kuriuo atveju negali jo patenkinti“. Gaunančiajam moka ne tie, kurie moka mokesčius ar renka labdarą, o anoniminė valstybė, tad neretai gaunantysis ne tik nėra dėkingas mokesčių mokėtojams, o jų netgi nekenčia. O ir pati valstybės parama dažnai pasiekia ne tuos, kam jos labiausiai reikia. Neatsitiktinai ir Lietuva neseniai atrado „paramos decentralizavimo“ efektą – kuo arčiau žmogaus yra dalintojas, tuo teisingiau ji ir padalijama.

Socialinės atskirties momentas yra tai, kad valstybė sukuria ir griežtai formalizuoja visuomenės kategorijas „klases“ – mokančių ir gaunančių, gerųjų ir blogųjų. O nuo čia netoli ir iki neišvengiamo klasių antagonizmo konceptų. Asmeninė labdara yra tiesiog žmogui, kuris pakliuvęs į bėdą, o ne parama „bėdžių“ klasei. 

Trečias nesusipratimas – tam tikro „atidirbimo“ už paramą būtinybė.

Anoniminė labdara atima paskatas dirbti. Kadangi žmonės dirba arba tam, kad išgyventų, arba kad pagerintų gyvenimo sąlygas, sugebant išgyventi iš paramos ir neturint noro pagerinti gyvenimo kokybę, nebelieka motyvacijos dirbti, taigi ir realizuoti save, ir tarnauti kitiems. Formuojama ta pati jau minėta vargingųjų klasė, kuriai, norint pakeisti savo statusą, belieka smurtauti prieš kitas – sėkmingiau gyvenančias – klases.

Grįžtant prie darbo prasmės klausimo, galima pastebėti, kad kai kuriose neeuropietiškose kultūrose darbas visai nėra laikomas kokiu nors garbingu ir prasmingu būdu uždirbti pinigus ir susiorganizuoti sau patogų gyvenimą. Tad nereikia stebėtis, kad kai kurie paramos ir labdaros gavėjai nenori už ją atidirbti ne todėl kad tingi, bet nuoširdžiai nemano kad šito reikia. Galiausiai ir duodanti valstybė lengvai susitaiko su tuo, kad labdara yra tam tikra valstybės duoklė tai vargingajai klasei, o kai kuriais atvejais net lengvesnė išeitis, nei kurti kokias nors darbo vietas ar imtis socialinės integracijos. Mokame jiems tiek, kad „sėdėtų tyliai“ ir nemaištautų.

Ketvirta – subsidiarumo principo problema.

Aukštesnis lygmuo neturėtų riboti žemesniųjų lygmenų laisvės, o paramos davimo sprendimai turi būti priimami arčiausiai gavėjų. Tad ir šiuo kartu logiškiausia būtų tiesioginis duodančio ir gaunančio ryšys. Atrodytų, kad įgyvendinti nesunku, tačiau trukdo nepasitikėjimas tarp įvairaus lygio paramos skirstytojų  – vietiniai, arčiau varguolių esantys galvoja, kad vyriausybė jais nepasitiki ir palieka jiems tik biurokratinę misiją – rinkti parašus, kad kažkas kažką gavo. Centrinės valdžios atstovai gi įsitikinę, kad žemesniosios grandys yra menkos kvalifikacijos ir korumpuotos, tad negalima joms leisti paramą dalinti „šeimyniškai“, sistema turi būti biurokratizuota idant nepavirstų dalijimu „už gražias akis“.

Penktasis nesusipratimas – tai tiesiog nežinojimas, kieno pinigais vargšai yra šelpiami.

Gajus mąstymo stereotipas apie tai, kad yra kažkokie niekam nepriklausantys ar „valdiški“ pinigai, kuriuos valstybė atseikėja iš specialaus maišo. Kaip sakė Margareth Thatcher, „valstybės pinigų“ buvimas yra gaji idėja, nors lyg ir visi turėtų suprasti, kad valdžia neturi jokio pajamų šaltinio, išskyrus pinigus, kuriuos uždirba patys žmonės. Jei valdžia nori išleisti daugiau, ji gali tai padaryti tik skolindamasi jūsų sutaupytas lėšas arba didindama jūsų mokamus mokesčius. Neverta mąstyti, kad tai apmokės kažkas kitas – tas „kažkas kitas“ esi tu. Nėra tokio dalyko kaip vieši pinigai; yra tik mokesčių mokėtojų pinigai.“ Deja mūsų centralizuotoje socialinės apsaugos sistemoje atrodo, kad tas „kažkas kitas“ iš tiesų egzistuoja, kad vargšai gauna kažkokius anoniminius pinigus, „europinius“ fondus, o ne tų pačių mokesčių mokėtojų sukauptas lėšas.

Galiausiai – dar vienas labdaros ir išmokų dalijimo aspektas - ryšys tarp labdaros kaip pareigos ir labdaros kaip gailestingumo išraiškos. Valstybė, kurios funkcionavimas remiasi daugiau tvarka, o ne jausmu, suprantama prisiima sau labdaros pareigą. Vargšai yra remiami ne todėl kad vyriausybė jų gaili, bet todėl, kad atlieka pareigą. Valstybė nenori, o kai kuriais atvejais tiesiog ir negali būti gailestinga.

Taip yra visų pirma todėl, kad gailestingumas yra labai sunkiai išmatuojamas jausmas. Sakoma, kad jis pranoksta protą, pranoksta teisingumą, pranoksta teisę, pranoksta įstatymą. Ten, kur teisingumas sako „bausti“ ar bent „ignoruoti“, gailestingumas sako „atleisti“ ir „pagelbėti“.

Gailestingumas krikščioniams yra svarbi vertybė, nors politikoje ne vienas pasisako veikiau už liberalią konkurenciją, o ne šioje konkurencijoje pralaiminčių rėmimą. Rėmimas neretai (ypač liberalios mąstysenos žmonių galvose) laikomas savotišku natūralios visuomenės raidos ir teisingumo iškraipymu. Krikščionys-politikai atsakytų, kad gailestingumas teisei neprieštarauja, jis netiesos nepaverčia tiesa, kaltės nepaverčia dorybe. Gailestingumas išplečia teisingumo taikymo galimybes, galiausiai leidžia teisę interpretuoti, o ne taikyti aklai.

Gailestingumas yra politiškai „brangus malonumas“, reikalaujantis kur kas labiau pažinti situaciją. Aklas teisės taikymas veda galiausiai į diktatūrą, gailestingumas ar savotiškas „teisingumas su žmogišku veidu“ savo ruožtu kuria demokratiją. 

Grįžtant prie labdaros, galima sakyti kad šioje vietoje gailestingumas yra svarbus kūrybinis pagalbos teikimo elementas. Individuali labdara gali didinti gailestingumo išraiškas politinėje bendruomenėje, ir tai dar viena naudinga individualios labdaros dalis, šį kartą naudinga  ne tik labdarą gaunančiam, bet ir ją duodančiam.

Taigi, krikščioniškoji demokratija turėtų siekti ilgalaikėje perspektyvoje, kad varganai gyvenančių rėmimas būtų kuo labiau individualizuotas ir kuo labiau paženklintas gailestingumu. Šiandieninėje situacijoje tai reikštų beveik visos socialinės apsaugos sistemos revoliuciją. Daug požymių rodo, kad revoliucija pribrendo, tačiau nėra pasiryžusių ją vykdyti. Vis dar atrodo kur kas lengviau tempti paskui save deficitinius socialinius biudžetus, skaičiuoti pragyvenimo minimumą ir skurdo lygį. Bet tai vis arčiau socializmo, o ne krikščioniškos idėjos.