Bronius Krivickas. Iš namų, vos vakaro sulaukus...

Iš namų, vos vakaro sulaukus,
Pas mane laukuosna bėgai tu,
Kai padangėj ant žydrų skliautų
Matės plonas sidabrinis plaukas.

Augdamas į pilnatį mėnulį,
Jis vis švietė mum kasnakt dulsvai.
Tu prieš jį sau plaukus šukavai,
Lyg prieš vario veidrodį didžiulį,

Kol į plauką jis ir vėl sudilo
Ir tą rytą, į viršūnes šilo
Įsipynęs, dingo visiškai,

Bet žvaigždynai, vakare išryškę,
Man tave – sidabro peteliškę –
Nušvietė vėl atskubant laukais.

1949

Šaltinis: kranturedakcija.lt