RSS
Facebook
Kaip jau minėta, svarbiausios vertybės, kuriomis remiasi krikščioniškoji demokratija, kaip yra deklaruojama, tai pats žmogus kaip asmuo, jo laisvė ir atsakomybė, pamatinė lygybė, teisingumas, solidarumas ir papildomumas (subsidiarumas). Šios vertybės yra neatskiriamos ir papildo viena kitą. Sakoma, kad krikščioniškoji demokratija iškelia žmogų kaip istorinę būtybę ir kaip asmenį, turintį Dievo įkvėptą sielą, prigimtinę didžią paskirtį ir prigimtines teises, tarp jų - nepaneigiamą teisę laisvai vystytis. Kiekvieną vyrą ir moterį ši politinė srovė laiko asmeniu, t.y. unikalia, iš prigimties lygiai vertinga ir neredukuojama, laisva ir atvira transcendencijai žmogiškąja būtybe. Taigi abejoti nereikia, krikščioniškoji demokratija kaip politinė srovė yra linkusi traktuoti žmones ne kaip ekonomikos ar gamtinių sąlygų suformuotas socialines grupes, o veikiau dar ir kaip iš individų sudarytą dvasiniais ryšiais susietą bendriją.
Tačiau šitoje vietoje būtina stabtelėti. Ar tikrai iš individų sudaryta bendrija? Ar tik individai sudaro tą sinerginį efektą, rodantį, kad bendrija yra daugiau kaip individų suma. Kai kurios politinės ideologijos, o ir kai kurios valstybės sako ir daro būtent taip. Individų bendrija yra ta, kurianti politikos procesus, gyvenanti socialinį gyvenimą. Jokios kitokios „tarpinės“ grandys tarp individo ir bendruomenės nėra būtinos.
Tačiau, žinia, turime dar kitokią mažą bendriją, kurią kažkada kažkas pavadino visuomenės ląstele. Tai šeima. Tiesa, šiandien visuomenės ląstelė baigiama ištrinti iš politinės apyvartos (greit paaiškės, kodėl), o pats šeimos apibrėžimas modifikuojamas, pat jos reikalingumas kvestionuojamas. Kaip minėjau tai daroma, sakant, kad bendriją sudaro individai. Šeimos nereikalingumo gynėjų spektras platus - nuo socialistų-komunistų manančių, kad ji ilgainiui atmirs, iki liberalų, įrodinėjančių, kad šeimos pavadinimą galima suteikti labai skirtingoms mažoms žmonių bendrijoms.
Tad krikščionys demokratai turi savaip apsiginti, jei teigia, kad šeima yra būtina ir amžina, kad šeima, kaip jie supranta (jų supratimą kiti vadina tik „tradicine šeima“) yra nepakeičiama jokiu jos surogatu. Praktiniame gyvenime jie susiduria su problema – ar tikrai reikia ginti tą bendruomenę, kuri vis silpsta, kurios nebūtinumas vis griežčiau įrodinėjamas.
Tai pagrindinė problema. Krikščioniškosios demokratijos kritikai nesidrovi klausti, ar reikia tiesiai ir besąlygiškai laikytis Šventajame Rašte išsakytų vertybinių nuostatų, o taip pat šeimos narių tarpusavio santykių aprašymo, ar juos galima kaip nors revizuoti ir interpretuoti labiau šiuolaikiškai. Kitaip sakant, ar šeima, kur žmonos klauso vyrų, vyrai myli žmonas, vaikai gerbia tėvus, o pastarieji jų neerzina, yra siektinas krikščioniškos šeimos idealas?
Individo ir šeimos politikos problematikoje yra du svarbūs (beje, vienas su kitu susiję) diskusijų objektai. Tai šeimos apibrėžimas ir socialinės paramos šeimai klausimas.
Iš esmės visi žmonės žino, kas yra šeima. Paprašius įsivaizduoti šeimą, dažniausiai be jokių dvejonių aprašomi tėvų-vaikų-senelių-anūkų bendravimo vaizdeliai. Dėl to daugelyje šalių įstatymuose net ir nesistengiama apibrėžti, kas tai yra. Apibrėžimo problema atsirado bandant šeimos statusą suteikti kitokioms bendrystės formoms – nesusituokusiems žmonėms, vienos lyties bendra-gyventojams ir pan. Šeima tuomet tampa vadinama „tradicine šeima“, kitokios bendrystės formos – netradicinė ar „naujoji“ šeima – tampa prilygintos šeimai teisiškai ir gauna šeimai skirtą socialinę paramą bei teisines garantijas bei, kas gal net svarbiausia, šeimai deramą pagarbą.
Šioje situacijoje krikščionys demokratai turi kelis pasirinkimus. Radikaliausiais būtų saugoti šeimos apibrėžimą ir nesutikti su tradicine ar netradicine forma. Tiesiog yra šeima, o kas kita yra ne šeima, tegu sugalvoja sau kitokį pavadinimą. Taip būtų išsaugotas prieraišumas krikščioniškai bendruomenės sampratai. Iš esmės tai neprieštarauja kitų grupių egzistavimui ir net valstybės socialiniams rėmimui, tačiau jis atskiriamas nuo paramos šeimai, kaip svarbiausiai, visuomenės ląstelei.
Galimas tam tikras kompromisas, sutinkant su tuo, kad krikščioniškoji demokratija remia ir gina tradicinę šeimą, o netradicinę priima kaip nelabai mielą, bet vis tik gyvenimišką realiją. Tokia situacija formuojasi ne vienoje Europos šalyje ar kituose kontinentuose, kur krikščioniškos demokratijos politika turi savo pastebimą įtaką. Tačiau šioje vietoje tenka pripažinti, kad šeima nėra jau taip būtina, nėra ląstelė, arba yra tik viena iš daugelio galimų „ląstelinių pavidalų“. O jei jau taip, tai abejotinas ir visos visuomenės – žmonių bendrijos konsolidacijos pagrindas – jei nėra šeimos, nelabai socialiai reikalingi tampa ir giminystės ryšiai, šeimos tradicijos. Eidami toliau palaipsniui imame abejoti ir tautiniu identitetu.
Kitas ginčų objektas yra pažiūra į visuomenės struktūrą ir šeimą joje. Klausimas politikui kaip administratoriui - ką remiame – individą, šeimą, bet kokią dar kitokią mažąją bendruomenę?
Šiandieninės socialinės politikos teoretikai pasakytų, kad yra galimi keli tokios paramos konceptai, kylantys daugiau iš tautinių ar net gamtinių tradicijų ir sukeliančių vėliau vienokį ar kitokį mąstymą apie individo ir bendruomenės poreikius.
Pastaraisiais dešimtmečiais daug kalbėta ir rašyta apie tai, kaip skandinavai neva išsprendė paramos šeimai vaikams ir t.t. klausimus. Šiandien kai kur jau matosi to skandinaviško modelio akligatviai, tačiau jis dar gajus, matyt todėl, kad iš viso skandinaviška gerovės valstybė, tebėra mylimas politikų ir visuomenės mitas. Skandinavai šeimos problemą „išsprendė“, remdamiesi tuo, kad šeima nėra būtina visuomenės struktūra, o kartais ji – net trukdis. Visuomenėje svarbiausia – individas. Jis gali augti vienas, šeimoje, kolektyve ir t.t., svarbu, kad būtų patenkinto jo pagrindiniai interesai, pradedant biologiniais, baigiant intelektiniais. Tai jis yra tas tikrasis struktūrinis vienetas, jo tikslas puoselėti savo nepakartojamą individualybę, sugebėti gyventi ir išgyventi kuo mažiau priklausant nuo kitų individų.
Pagal skandinavišką apibrėžimą individas yra geros prigimties žmogus, todėl kai tik turi galimybę, stengiasi ne tik išlikti, bet ir tarnauti bendrajam gėriui, t.t. individas mokosi, dirba, moka mokesčius, elgiasi teisingai ir dorai. O jei kokiam individui tai nepavyksta, valstybė ar bendruomenė turi jį remti, irgi per daug nekeldama kokių asmeninių reikalavimų jo gyvenimo būdui, nekaltindama jo tingumu ar noru dykai naudotis bendruoju gėriu. Teoriškai tai „vienas už visus, visi – už vieną“. Galiausiai, kadangi žmogus yra protinga būtybė, mes natūraliai pripažįstame, kad viskas, ko individas nori, anksčiau ar vėliau tampa žmogaus teise. Galima daug kalbėti apie tai, kad praktikoje yra kur kas sudėtingiau, yra ir nenorinčių būti „už vieną“ ir kaip kurie vienetai siekia gerovės iš bendro katilo tik sau, tačiau teoriškai šis modelis gali būti net laikomas visai priimtinu gal net ir krikščioniškajai demokratijai, sakančiai, kad jai labai patinka žmogus kaip asmuo.
„Skandinaviškoje“ situacijoje formaliai nesvarbu, ar individas nori gyventi santuokoje, ar vienas, nesvarbu, kokiu būdu jis įsigyja vaikų ir dar kokie ypatingi yra jo gyvenimo būdo bruožai, tikėjimas, vertybinė orientacija. Praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Švedijoje, kuriant gerovės valstybę, valstybė perėmė keletą svarbių šeimos funkcijų, netgi galima sakyti išmokė individus gyventi be tokios mažosios bendrijos, kokia yra šeima. Augantis valstybės vaidmuo mažino gimstamumą, o šią problemą buvo nutarta spręsti dar labiau didinant valstybės vaidmenį ir suvisuomeninant visas tiesiogines vaikų auginimo išlaidas. Tokiu būdu atsirado valstybiniai darželiai, nemokamas maitinimas mokyklose, gimdymo išmokos ir t. t. Tai jau darosi komunistų svajonės apie tai, kad valstybė pakeistų šeimą, įgyvendinimas – visas vaikų auginimo išlaidas dengia visuomenė, kuri ateityje naudojasi jų produktyvumu. Tokia sistema ilgainiui trina kartų savitarpio priklausomybę. Tėvams, gaunantiems senatvės pensiją visai nesvarbu, nori ar nenori vaikai juos išlaikyti, jie net neturi reikalo išauginti vaikus. Vaikai gi rūpinimosi tėvais prievolę deleguoja valstybei, gali ramiai išaugti be tėvų, šeima visiškai nereikalinga, ji veikiau tam tikra gyvenimo pramoga, nei būtinybė. „Individualaus“ koncepto šalininkai tvirtai įsitikinę, kad deleguotos valstybei misijos rūpintis vaikais ir senais žmonėmis natūraliai naikina šeimą kaip visuomenės ląstelę. Ryšiai tarp kartų nebeturi tokios prasmės, kokią turėjo anksčiau. Niekas neprieštarauja, kad ji egzistuotų, tačiau ilgainiui žmonių sąjunga, vadinama šeima, marginalizuojasi, tampa laikinu folkloru...
Kontinentinis modelis, jei jį galima taip vadinti, visuomenę traktuoja kaip daugialąstį organizmą ir čia tikrai ta visuomenės ląstelė yra šeima. Teoriškai tai reiškia, kad tiek vaikų atsiradimas bei auklėjimas, rūpinimasis pagyvenusiais ar ligotais žmonėmis labiau siejamas su šeima. Valstybė vykdo savo socialinio rėmimo programas orientuojasi ne į pagarbą/paramą atskiriems individams, bet šeimoms. Tai artimesnis krikščioniškajai demokratijai visuomenės traktavimas. Krikščionys demokratai savo ideologijoje yra linkę remti šeimą, o ne individą, turėdami galvoje visų pirma tai, kad patys žmonės jaučia atsakomybę už savo šeimą ir valstybę labiau nei atskiri individai. Toks konceptas teigia, kad individą reikia ne išlaisvinti nuo priklausomybės nuo kitų artimų žmonių, bet tą priklausomybę netgi stiprinti. Skirtingai nuo skandinaviško, šis modelis siekia, kad žmonės savo gyvenimo harmoniją pasiektų papildydami vieni kitus, t.y. būdami savotiškai vieni nuo kitų priklausomi. Individualistinio modelio šalininkai gali sakyti, kad šia žmonėms primetamas vaidmenų pasidalijimas, „vyriški ir moteriški darbai“, reali lyčių nelygybė, tačiau šeimos modelio atstovai atsako, kad lyčių skirtingume nėra nieko blogo, žmonės turi daryti tai, ką geriausiai sugeba – „lytinė lygiava“ kaip tik ir griauna tikrąją žmogaus, prigimtį. Krikščionių demokratų politinėse programose sakoma, kad vyro ir moters santuoka yra vertinama kaip esminė vertybė, kurianti bendrąjį gėrį. Šeimos gyvenimas įveda žmogų į visuomenės gyvenimą, todėl darni šeima yra labai svarbi visuomenės dvasinei gerovei.
Dėl paramos šeimai gali kilti daug nesusipratimų. Šiandien visi kalba apie paramą šeimai, apie tai, kad valstybė turi kažkokiomis priemonėmis (dažniausiai išmokomis ir lengvatomis) rūpintis šeimų išlikimu ir išlikusiųjų gerove. Klausimas – ar reikia rūpintis, nes tai jau kažkas nebenatūralaus, ar kaip?
Kaip teigiamą klausimo aspektą pažymėčiau tai kad krikščionys demokratai mano, jog remiant šeimą daugelis socialinių problemų išsisprendžia pačios savaime, nes nereikia jų išskirti atskirais programiniais punktais, sakykime, kaip demografinių problemų sprendimas... Tokios problemos krikdemams paprastai atrodo pernelyg grubiai formuluojamos. Tad politinės bendruomenės pareiga yra užtikrinti tvirto santuokinio ryšio ir šeimos instituto apsaugą nuo socialinio blogio pavojų, gerbti šeimą, padėti jai naudotis laisve – kurti šeimos židinį, turėti namus, turėti vaikų, juos auklėti pagal savo moralinius ir religinius įsitikinimus. Valstybė turi apsaugoti šeimą nuo pašalinio kėsinimosi į jos ugdomas vertybes, nuo žmogaus dvasią ir kūną žalojančio socialinio blogio, taip pat ir nuo žalingo visuomenės informavimo priemonių poveikio.
Tačiau kas nutiko, kad šeima, net ir formaliai saugoma, pergyvena permanentinę krizę?
Tai, ką šiandien vadiname tradicine šeima (ar tiesiog šeima) ir tradiciniu gyvenimo būdu (dabar daugelio vadinamu senamadišku) pasižymėjo dviem savybėm. Viena vertus, žmonių santuokinis amžius sutapo su fizinio, psichinio ir dalies socialinio brendimo pabaiga. Kitaip sakant, santuoka vyko natūraliu (biologiniu) laiku. Kita vertus, žmogaus gyvenime buvo keturi neatsiejami vienas nuo kito dalykai: meilė, seksas, šeima ir vaikai. Jie negalėjo egzistuoti vienas be kito. Mūsų “tradicinėje” kultūroje geriausia meilės istorijos tąsa buvo šeima (pasakos baigiasi vestuvėse), tvarkingi vaikai gimsta tvarkingose neišardomose šeimose, gi seksas ne šeimoje – tai arba neištikimybė arba ikivedybinė nuodėmė. Žinia, realus gyvenimas nebuvo idealus, tačiau modelis apie kurį kalbu buvo priimamas “už pagrindą”, o visokį kiti variantai – jau problemos.
Krizę sukėlė paprastas noras gyventi lengviau ir... mažiau atsakingai.
Pirmasis krizės sukėlėjas vadinosi akceleracija. Tai – augimo ir fizinio brendimo greitėjimas. Šiandieniniai penkiasdešimtmečiai yra bene pirmoji tikrų akselerantų karta, kuriai buvo aiškinama, kad fiziškai jie subręsta kur kas anksčiau nei tėvai, ir dar būdami nepilnamečiai nori sekso bei kitų suaugusiems skirtų dalykų. Kadangi visuomenės įsitikinimai taip greitai nesikeitė, akselerantai tapo savo fiziologijos kankiniais – nori, bet negalima. Nenorintys kankintis ilgai, kurdavo šeimas vos peržengę 18 metų ribą, o mamos kombinuodamos motinystę su studijomis šiaip ar taip gaudavo savo išsvajotus diplomus.
“Išeitis” atsirado bendromis technologų, biologų ir ideologų pastangomis, atnešusiomis vadinamąją seksualinę revoliuciją. Jaunimo gyvenimą palengvinti pasirodo galima visų pirma keičiant pažiūras. Galima imti ir atskirti minėtus keturis dalykus. Meilė kažkokia forma atsiras visada. Jei norisi sekso, tebus seksas, kuo čia dėta šeima ar vaikai. Šeima ir vaikai gali palaukti, juolab, kad reikia mokytis, užsidirbti pinigų ateičiai, senatvei, kurti šeimą neva protingai ir atsakingai, ne dabar, o vėliau. Techninės priemonės leido atsieti seksą nuo būsimos motinystės, biologai ir gydytojai padėjo išmokti dar labiau juos atskirti. Tad visos akceleracijos bėdos kaip mat tapo nugalėtos, studentės-motinos išnyko, o šeimos kūrimas, veikiau santykių formalizavimas nusikėlė kažkur į laikotarpi po antro diplomo ar pirmo karjeros šuolio. Vaikai galėjo dar labiau palaukti – jų laikas ateis, išsprendus visas likusias būties problemas. Arba neateis, jei problemos spręsis sunkiai, galiausiai juk reikia ir patiems pagyventi...
Medikai, fiziologai ir sociologai sako, kad vėlyva motinystė ir surogatinės šeimos yra skausmingas ir rizikingas pasirinkimas, tačiau jis vis dar labai populiarus.
Kitas besikeičiančių pažiūrų faktorius – tarpusavio santykiai. Šventasis Raštas kviečia vyrus besąlygiškai mylėti savo žmonas, o moteris – klausyti savo vyrų. Kai šitą pasakau viešai, visada auditorijoje nuvilnija nuostabos ar nepasitenkinimo banga. Visų pirma, kodėl čia reikia klausyti tų diedų, juk teisės lygios, o protas dar nežinia katro aštresnis. Antra, už ką reikia jas mylėti, jei jos visai neištikimos, neklusnios ir emancipuotos. Jau ne pirmą dešimtmetį mūsų visuomenėje vyksta lyčių karas. Karas tarp vyro ir moters, karas, kuriame moterys siekia užimti kuo daugiau tradiciškai vyriškų funkcijų. Bažnyčios mokymas ir jos ideologai skelbia, kad laiminga ta moteris, kuri su vyru draugauja, o ne kariauja, laimingi tie, kurie myli vienas kitą ir vienas kitam padeda, tačiau neva “pats gyvenimas” verčia kariauti ir laimėti karą prieš vyrus dėl savo padėties šiame pasaulyje.
Tai ir yra feministinis prakeiksmas moterims. Norėjo gyventi geriau, manydamos, kad tai vyrai mums trukdo. O juk vyrai pasirodo didžiausi draugai… Be ironijos. Feminizmas, vaduodamas moteris, iš tikro išvadavo vyrus ir gerokai demoralizavo juos. Feminizuotos moterys tikrais vyrais netapo, o moteriškas savybes prarado. Net ir neypatingai to širdyje norėdamos, jos kaunasi už vietas po saule, nes kitaip gali likti nesuprastos ir neįvertintos, užsikrovę pareigą ne tik likti gražiomis ir patraukliomis, bet dirbti šeimos biudžetui, o tuo pat metu būtinai siekti diplomų ir postų. Motinyste šiame procese tapo išties akmeniu po kaklu... Užuot nugalėję vyrus, jos juos tik išlepino.
Karas prieš vyrus atvedė į įsitikinimą, kad kiekviena moteris privalo būti pasiruošusi viena ir nepriklausoma atstovėti už save, niekuo nepasitikėti. Savarankiškumas ir nepriklausomybė – taip geidžiamos ir išsvajotos vertybės virsta vienatve ir izoliacija. Todėl feminizmas taip noriai griebiasi „skandinaviško“ individą aukštinančio požiūrio. Vienatvė – yra ta būsena, kuriai visos pasiruošę ir sutinka ją kaip natūralybė, gi meilė ir bendrystė – tai didelė išimtis, į kurią verčiau neinvestuoti – labai rizikinga. Meilę vaikams pakeitusi meilė biurui ir kompiuteriui atneša totalų nusivylimą. O dar ta motinystė kaip akmuo po kaklu...
Atrodytų, galima gyventi harmoningame pasaulyje – protingi drąsūs ir atsakingi diplomuoti vyrai be jokių išlygų myli gražias moteris, kurios neturi rūpintis kaip uždirbti ar užsidirbti savo pragyvenimui, gali ramiai daryti karjerą ar auginti vaikus, kurti meną, grožį ir grožiu gelbėti pasaulį, na o dirbti tiek, kad neatrodytų pavargę ir beviltiškai nuskriaustos...
Kas yra blogai? Valstybė niekaip negali pakeisti šeimos. Tad šeimos politika darosi vis svarbesnė visame socialinės politikos spektre.
0 komentarai